ketvirtadienis

Ir po tokių pasivaikščiojimų anksti ryte, kai jūra skalauja kojas, o lietus tyliai blaškosi ant pečių, norisi tiesiog griūt ant smėlio ir klausytis to gerojo Bittersweet vėjo. visiškas išėjimas iš savęs, žaibai ir griaustinis, gyvenimas su abonentas yra nepasiekiamas arba už ryšio zonos ribų, lietus ir saulė ir poezija ir gatvės muzikantas. ko reikia dar? kad tos trys dienos būtų neturėjusios pabaigos.

2 komentarai:

Sum rašė...

Džiugu, kad tau pavyko gerai praleisti keletą dienų(ar parų) prie mūsų jūros. :)
Kai prasidėjo nedidelė audra smiltynėje(prie Klaipėdos, kitoje marių pusėje), aš tuomet buvau prie jūros(prie antrosios prieplaukos). Du audros debesys žaibuodami judėjo vienas prieš kitą kol susijungė; visas dangus apsiniaukė, pradėjo pūsti stiprus vėjas ir po kelių minučių lyti. Iš dangaus lietus krito šiltas, o susilietęs su žeme pasidarė dar šiltesnis. Tuomet vandens šiluma jau priminė žmogišką šilumą... Iš tiesų, kai atskubėjau į prieplauką (23:03) buvau kiek išsigandęs. Ar pavyks sulaukti kelto(sekantis keltas turėjo būti 23:30 valandą)? Nes jei mariose yra per didelis bangavimas, keltai neplaukia. Bet smiltynės gamta suteikia tokios ramybės, kad atrodo jokios audros nebaisios... "Čia yra mano namai, o į kokius namus aš dar turėčiau keltis?"
Tačiau vėjas nebuvo toks stiprus, nesutrikdė kelto judėjimo. Jis atplaukė kaip ir turėjo atplaukti - 2010 metai liepos 13d. 23:30; ir gražino mus į civilizaciją. Ir visą šį nuotykį prisiminsiu dar ilgai ilgai. Vėjas žarstantis į akis smėlį; žmonės susispietę į pavėsinę; dangus per kelias minutes iš šviesaus virtusiu tamsiai pilku, vėjelis: iš tykaus į audringą... Tai buvo nuostabu: jauku, baugu ir miela...

Net būdamas klaipėdiečiu, kaskart persikėlus į smiltynę pasijuntu kitame krašte, saloje už civilizacijos, pripildytas naujų emocijų: regėtų zuikių, lapių, stirnų... ir pagaliau - gaivinančio oro ir gamtos peizažų.
O jums, atvykus iš kiek toliau, visa tai turėtų būti dar stipriau, gal net egzotiškiau.
Linkiu, kad tos trys dienos prie jūros tavyje dar ilgai nesibaigtų.
Ir tikiu, kad nekartą savo mintimis čia - į žavingą gamtos kampelį - pas mus sugrįši.

Greta. rašė...

Išties jūra ir visa ta aplinka veikia magiškai. Jau dabar ima trūkti to degančio smėlio po kojomis, lengvo bangų ošimo, mažų debesų, tyliai keliaujančių skliautu... :)