ketvirtadienis

O dabar nebereikia tikėti tuo, ką žinai. Nebereikia.

Sėdžiu ir tam tikra prasme vilkinu laiką.
Sunku pasakyt, kuri kurią šiandien prikėlėm - saulė mane ar aš ją. Paukščių giesmės ir praverto lango kvapas. Taip nelijo jau tūkstantį metų. Tiesa, gerai nepamenu, bet tada (prieš tūkstantį metų), matyt, buvo ankstus rytas ir aš, gulėdama ant kylančios saulės budinamo stogo, rūkiau kaip tikras, visas viltis iš kišenių išmėtęs menininkas. Sakyčiau, įpročiai išlieka. Bet šįkart tai būtų niekur nepaslėptas melas. Todėl tyliu. Ir girdžiu, kaip už begalės kilometrų nuo manęs cypia aistros pagauti automobilio stabdžiai. Niekada nebūsiu panaši į tuos žmones iš nuotraukų - dailiai sufokusuotus, elegantiškai atrodančius net tuomet, kai yra užklupti sapnų pritvinkusiame guolyje.
Nekenčiu objektyvų. Nekenčiu paukščių, gyvenančių juose. Jie niekada neišskrenda į pietus.

1 komentaras:

Aušra. rašė...

Niekada, nesakyk niekada.
Norėtųs, man pasakyti... Bet. kartais ir tai nepasiteisina.