šeštadienis

likutis: keturios dienos.

Nežinau kuo, bet man velniškai patinka kreipiniai eilėraščiuose, dainose, laiškuose, knygose, netyčia nugirstuose pokalbiuose, žodžiuose, kurie nekaltai klausia, ką rodo, laikrodis, kurie prašo atstoti, kurie sako „aš myliu“ ir kirčiuoja galūnę, o ne šaknį. Visi jie. Visi.

Čia man už tai, kad aš šį ankstų rytą pabudau be veido 
Čia man už tai, kad vakarop jau pamiršau, kaip vadinuos

Sakot, pelenai danguje? Aš sakau, kad - aštuoniolika vilkikų. Persikraunu.

Komentarų nėra: