ketvirtadienis

Do you feel it? *yeeeeeaaah!!!!!!!!!!!!!!*

Šiandien viena iš tų dienų, kai skauda viską: akis, kaklą, nugarą, kojas, rankas, gerklę, pirštus, visus visus visus raumenis, o aš sėdžiu, šypsausi ir ir ir.. ir labai, be perstojo šypsausi!!! Bet gal nuo pradžių. Kai lapkričio 23 dieną, lygiai šeštą valandą vakare gavau didžiosiomis raidėmis parašytą žinutę, jog balandį į sostinę atvyks viena iš totaliausių grupių, suspaudė širdį, kai galvoje apsigyveno supratimas, kad niekaip, niekaip nepavyks ten pakliūt. Be perstojo besisukančios koncerto reklamos per tė vė, afišos laikraščiuose ir žurnaluose draskė į skutus. Gyvenau maždaug taip: nematyk, nežiūrėk, neklausyk, negirdėk, nesvajok, gana gana gana, pamiršk, pamiršk pamir... Blogai sukramtyta gyvybė, kitaip tariant. O tada - vakaras. O tada - tėvai pamato mano semestro rezultatus, ir šiaip - pažymius. O tada mama prieina ir neitin drąsiai paklausia: - O eitum ten viena? Ir tuomet supratau, kad tai, ko labai beprotiškai nori, ima ir išsipildo. Šeštadienis, Vilnius, Litexpo rūmai ir paskaitos apie aukštąsias mokyklas (tuo tarpu skraidau kažkur už pastato sienų), po jų - neramus trypčiojimas prie kasos, sistemos užlūžimas, šaltos rankos ir praėjus kelioms minutėms aš jau laikau rankose bilietą į džiaugsmą, į tokią nirvaną... Dienų skaičiavimas. Iš pradžių jų - 73. Laikas niekur neskuba. Praeina mėnesis, tada dar vienas. Lieka pora savaičių. Viena. Dienų skaičius pagaliau tampa minimalus, o albumas Death Magnetic nenustoja grot. Balandis, dvidešimt pirma diena. Aprašinėta biologijos sąsiuvinio paraštė vilkinant laiką paskutinėje pamokoje. 16:24 pajudėjimas iš namų. Neaiškiu tikslu paimta navigacija trūkčiojančiu balsu vis praneša: - Viršijate leistiną greitį. O mama į tai atsako: - Negali būt. arba - Pati žinau. Gi skubam. 17:54 prieš akis - didelis pastatas, ant kurio puikuojasi raidės Siemens Arena, dešinėje - Dievų plakatas. Visi nekantrauja, trypia iš šalčio, dalinasi šypsenomis. 18:35 malonioji procedūra - apsauga apčiupinėja net kojas, iškrato visų rankines ir lengvai stumteli į priekį. Arena. Dalį atsigabentų santaupų lengva ranka iškeičiu į palaidinę su didele M raide. 19:12 atidaromi vartai ir aš, įsimaišiusi tarp žmonių, dideliais žingsniais artėju prie scenos. Visi renkasi gan pasyviai, laikas bėga taip lėtai, kad lėčiau jau neįmanoma, prie manęs atsistoja trys žmonės iš (kaip supratau) mano miesto. Pagaliau telefono ekranas rodo skaičius 19:52, skamba derinamų instrumentų akordai. Po kiek laiko - užgęsta šviesos ir ant scenos užkopia Gojira. Jei atvirai, sekasi jiems gan sunkokai: bosistas šokio žingsneliu laksto ratais, užvedinėja publiką, bet vos nubėga kiek tolėliau, visi iškart nuleidžia rankas, nustoja rėkaut ir plot. Garsas mažų mažiausiai apgailėtinas - vokalą normaliai įgarsina tik vienas mikrofonas, būgnai užgožia gitaras, gitaros - dainininką. Iš viso to pusvalandžio, kai prancūzai stengėsi mus apšildyt, supratau tik šiuos žodžius: Make some fucking noise. Daugiau nieko. Penkiolikos minučių pertrauka ir scenoje pasirodo Fear factory - grupė, iš kurios tikėjausi to, ką jie ir davė. Garsas geresnis, bent jau galima girdėt vokalistą, kažkas už manęs įkyriai rėkia žodį salvation. Alus aplink liejasi laisvai. Vokalistas paklausia: are you ready for Metallica? ir visi pradeda eit iš proto. Juk tam ir susirinkom! Skystoki plojimai grupei nueinant ir sceną okupuoja žmonės, nešini juodų rankšluosčių dėžėmis bei mineralinio vandens buteliais. Pusvalandis nekantravimo. Vienas personalo atstovas paerzina mus nepasiekiamais, o taip trokštamais mediatoriais. Fone groja tai AC/DC, tai System of a down. Būgnų patikrinimas sukelia ovacijų gausmą, mat garsas dvigubai didesnis už apšildančių grupių grotą muziką. Vyrukai vaikšto ir, neabejoju, kad didžiuojasi tuo, kad tikrina tai James'o, tai Kirk'o gitaras. Pagaliau salėje įsivyrauja tamsa. Pasigirsta The ecstacy of gold - melodija, kurios taip laukiau, kuri praneša, kad jau tuoj tuoj tuoj!! Tos kelios minutės muzikos sušildo mus tūkstantį kartų geriau už prieš tai grojusias grupes. Areną ima raižyti lazerių ašmenys, o mes plojam ir rėkiam iš visų jėgų. Nugriaudi That Was Just Your Life ir scenoje pasirodo JIE. Širdis daužosi, o Hetfield pirmą posmą pradeda dainuoti būtent prie to mikrofono, kuris yra tiesiai prieš mane. Stoviu antroj eilėj ir negaliu patikėt, kad už kokių keturių metrų yra TAS žmogus, su kuriuo jau iš visų jėgų kartu plėšiam priedainį. Tada seka Cyanide - daina, kurią pamilau likus porai dienų iki koncerto. Buvimas minioje, nenusileidžiančios rankos, kurias begėdiškai kerta skausmas, oro trūkumas ir prieš mane grojantis Kirk'as, jo žavi šypsenėlė, linkčiojimas galva... Ima atrodyti, kad aplink mane taip pat pamišusių žmonių - minimumas. Priedainį dainuoju taip, kad atrodo, jog plyš plaučiai. Tenka šiek tiek užvedinėt aplink esančius savo rėkimu, rankų tiesimu muzikantų link ir panašiai. Niekada nesuvokiau, nesuvokiu ir nesuvoksiu, kaip atėjus į tokį renginį, prasibrovus į patį priekį galima stovėt susinėrus rankas, nėkart nepaplot, žvilgčiot į laikrodį, ir dar įtariai žiūrėt į tuos, kurie atėjo linksmintis. Didesnio publikos susižavėjimo sulaukia Harvest Of Sorrow. Atsiranda kiek daugiau dainuojančių. Tada The Four Horsemen, o po jos - daina, kuri niekaip netilo mano galvoje jau gerą savaitę. The Day That Never Comes. Hetfield'o gitara, Kirk'o solo ir jau tariu savo protui ate ate, nes apėmusi nirvana yra tobuliausias dalykas. Ir vėl dainavimas, besikaupiančios ašaros, sumautas rankų skausmas. Karšta taip, jog permirkę plaukai, marškiniai, netgi džinsai, trūksta oro ir kartais atrodo, kad apalpimo galimybė didesnė nei galima numanyt. Bet tada aplanko mintis, kad šito sau leist negalima. Hetfield'as vėl stoja tiesiai prieš akis ir pagaunu jo žvilgsnį, mestą manęs link, kai dainavom apie tai, jog meilė - žodis iš keturių raidžių, apie tai, kad saulė švies. Ir šviečia. Metallica pradeda grot Sad But True ir senkančių jėgų taupymas totaliai pamirštamas, nes James'as vėl tiesiai prieš mane, nes nieko tą akimirką nėra puikiau, kai skamba žodžiai Hate, I'm your hate, I'm your hate when you want love. Tobula tobula tobula. Ir tą tobulumą didina My Apocalypse, kuri, atvirai tariant, nurauna stogą. Ir tas jausmas, ta energija, kai orą skrodžia sugniaužtas kumštis, o aš užsimerkusi išrėkiu žodžius Suffer unto my apocalypse!, yra tokia death magnetic, priverčianti šokinėt, tik pasidaro šiek tiek gaila aplink esančių žmonių kojų - juk ne visi avi kerzus. O tada o tada o tada nuskamba Creeping Death intro! Lars'as atsitraukia nuo būgnų ir gestais parodo, kad tai nėra gerai. Publikai taip neatrodo ir James'as pasako, jog šitą dainą pagros taip žiauriai gerai, nes mes to verti. Ir pagroja. Gaunam šiek tiek ramybės - skamba Unforgiven III. Vėl dainavimas, vėl plojimas, vėl pamišimas rėkiant žodžius Forgive me, Forgive me not. Šiek tiek netikėta, bet tada seka ...And Justice For All. Leidžiu sau šiek tiek pailsėt, nes jėgos totaliai iššvaistytos, nebejaučiu savo balso, tuo labiau - kūno. Tamsa. Fone - šūvių garsai. Gaunam ugnies, nors ir be jos šilumos gerokai per daug. One. Baimė, kad ta daina liks neišgirsta, pabėga. O tada jau tik Hetfield'as, tada jau tik nirvana ir žodžiai Darkness imprisoning me, all that i see absolute horror... Ir po viso šito mes gaunam dainą su velnišku James'o juoku, su nepaliaujamu rėkavimu MASTER, MASTER! Kažkaip nesitikėjau, kad tada bus Blackened, spalvas keičiančios ugnys ir Robert'as, didžiąją dalį dainos prastovėjęs priešais. Po netylančio šaukimo Blackened is the end, scenoje lieka tik Hammett'as su savo solo. Visi šiek tiek aprimsta, nes juk jau aišku, kas laukia. Daina, kurią išgirst norėjau labiausiai, kurią minioje dainavau antrąkart, tik šįkart - jau be ašarų akyse, nors jos pasirodyt labai norėjo. Hetfield'ui atnešė kėdę ir jis vėl atsisėdo priešais. Mačiau kiekvieną emociją jo veide, kiekvieną jo judesį. Skambant tai dainai nebuvo atskirų asmenų, buvo tik viena vieninga publika, su didžiausiu pasimėgavimu kvėpuojanti žodžiais And nothing else matters. Ir niekas, visiškai niekas nerūpėjo, nes buvom čia ir dabar. O tada dainavom Enter Sandman, leidom arenai gaust nuo savo balsų ir plojimų. Vėl tas šiurpą keliantis Hetfield juokas, o po jo - Breadfan ir Motorbreath. Šitoms dainoms pasibaigus Lars'as atėjo prie mūsų ir mojuodamas rankomis sakė NO MORE, GO HOME, SLEEP WELL. Bet meluoti jis nemoka - iškėlė vieną pirštą ir tarė ONE MORE. Paskutinė daina, kuri išsunkė paskutinę gyvybę, padovanojo juodų kamuolių lietų, daug dainavimo, plojimo, rėkimo ir trumpą žodžių užmiršimą (ir vėl tas Hetfield žvilgsnis!). Ovacijos, pasigirdusios po Seek And Destroy, galingumu neabejotinai prilygo muzikantų muzikos garsui, gal net jį pralenkė. Ir nors tada jie visi keturi jau vaikščiojo aplink ir lankstėsi dėkodami, plodami mums, nebuvo minties, kad jau viskas. Tiesiog tai buvo per daug tobula, per daug beprotiška. Saujomis svaidomi mediatoriai sukėlė šiokias tokias muštynes. Parsivežiau ir aš vieną - nukrito tiesiai man po kojomis kaip paskatinimas vieno savo tikslo gaivinimui. Dar viena ovacijų banga, paskutinis Hetfield'o pamojavimas ir Metallica, atidavusi mums visą savo energiją ir dvasią, pažadėjusi susimatyti darkart, išėjo. Su išėjimu iš arenos sekėsi sunkiai. Visų pirma, atrodė, kad tavo kraujyje yra neaiškus skaičius promilių, todėl teko kiek pasvirduliuot. Visų antra, teko brist per alaus jūras, todėl batai nesveikai lipo prie grindų. Po renginio buvau taip užkimusi, kad mamai su manimi susišnekėt prireikė pastangų. Matyt, išsiplėčiau. Bet tai buvo nepakartojama, nuostabu, tobula, totalu, fantastiška, beprotiška!!! Niekada niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad tuos Dievus nuo manęs skirs toks minimalus atstumas. Bet stebuklų būna. Šito koncerto laukiau veik keturis metus. Ir negalvojau, kad Metallica ranka pasiekiama taps taip greitai. Dabar sėdėdama vartau rankoje tą stebuklingą mediatorių ir žinau, kad aš noriu dar. Noriu. O tai reiškia, kad kada nors ir gausiu. -----
Tiesa, organizuodami tokius renginius žmonės turėtų atsižvelgt į kai kuriuos aspektus. Pagrindinis jų - oras. Deguonies bangos buvo per mažos, buvo momentų, kai teko žiopčiot lyg žuvims bei matyt alpstančius žmones ir vis kartot sau: laikykis, laikykis, šitaip tau negalima.

6 komentarai:

Flamie rašė...

Wow. Nuostabu. Iš esmės šiektiek pavydžiu, nes nepavyko ten pakliūt, bet ir omg kaip džiaugiuosi, nes iš pasakojimo (o aš ou jė jį perskaičiau visą :D) tai atrodo, kad ten buvo TOBULA. Ir turbūt mažiausiai pusmetį neteko matyt/skaityt/klausyt laimingesnio žmogaus. Wow.

Aurimas Nov. rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
Greta. rašė...

Na, kad tai buvo tobula (o ir daugiau nei vien tai) šitam tekste aš paminėjau jau neaišku kiek kartų. :D Šaunuolis žmogus tu, kad viską perskaitei. Šitą rašiau gal mažiausiai dvi valandas, nes niekaip negalėjau nustot šypsotis ir dainuot. :)

Nešališka stebėtoja rašė...

Džiagiuosi dėl tavęs. Ir kaip jau sakė vienas komentatorius, seniai nemačiau tokio laimingo žmogaus įrašo :) Ačiū, nes tavo dėka pasijutau lyg ten buvusi..:) Ir man keista, kaip tu sugebėjai taip detaliai aprašyt, nes pvz aš analogiškose (tik nežinau ar metallicai gali būt kažkas anlogiška) situacijose dažniausiai jaučiuosi lyg sapne ir tampu tuo stebėtoju iš šono, o tikroji aš ten, kažkur atiduoda visą save.. :)

Hemiptera rašė...

Labai geras įrašas, sugrąžinantis į tą nepakartojamą vakarą! Laimingi mes žmonės \m/

Greta. rašė...

Tai buvo tiesiog nepamirštama. Labai puikiai pasijuto muzikos narkotinės savybės - jau tokia ekstazė apėmė, kad neįmanoma žodžiais apsakyt. :)

To Hemiptera: Na, mes, matyt, daugiau nei laimingi. :) norisi dar, dar, dar! Bet Metallica juk pažadėjo. :)