pirmadienis

Turiu tokį įprotį prisirišt. Prie eilėraščių, žodžių, žmonių, jų rašysenos, tarpų tarp raidžių, akordų, stygų, muzikos, skambesių, lietaus už lango, saulės, šviečiančios į veidą, akvarelės spalvų, teptukų, balto lapo baimės, smilkalų dūmo, grindų šaltumo, jausmo, kai pasieki lubas, tos šypsenos, kai skaitai ką tik gautą laišką, knygų, puslapių šnarėjimo, snaigių blakstienose, bridimo per balas, tamsos už lango, medžių šešėlių ant užuolaidos vidurnaktį, lietaus, lietaus, lietaus. Prisirišu beprotiškai ilgu raudonu kaspinu ir apsimetu, kad nebegaliu pajudėt, todėl užmiegu padėjusi galvą ant šilto, diezų vibracijas dar saugančio gitaros korpuso. Tačiau iš tiesų juk galiu. Tačiau tada jau tik pėsčiomis, jau tik po velnių. Į saulėlydį?

Komentarų nėra: