penktadienis

2010 03, Paryžius.

Ir daužosi sniegas į mano langą (o dar naiviai sakydavom - čia nesninga, nesninga niekad). Jau pamiršom, kuris į kurį įsimaišėm - smilkalų dūmas į mane ar aš į jį... Bet atskirai - juk nebegalima. Ypač kai dabar čia tokios naktys: debesys, sniegas, spindinčios žvaigždės, kurios speigo pagautos ima mirgėti visomis vaivorykštėmis spalvomis. Nedrįstu parodyt, bet iš tikrųjų čia jų tik viena.. va, kita... O skliautas šviečia. Nesusilaiko net pats dievas - bijodamas nemigos užkloja langą tyliai šlamančiu audeklu. Bet aš dar atsimenu, Džo. Atsimenu, kaip šviečiant pavasario saulei basi bėgdavom nakties vėsą dar saugančiu grindiniu, kaip pirštų galais liesdavom pastatų sienas, medžius, nuo lapų varvantį lietų... Kokie laikai, kokios dienos, Džo!.. Ir aš mačiau, kaip tavo akyse tąkart plaukė debesys, o tu sakei, jog man tiko vėjo plaikstomi plaukai. Aš vis atsimenu, kaip saulei leidžiantis kaskart lipdavom ant kalno, o ten dalindavomės visus Paryžiaus kampelius vis iš naujo, ir vėl, ir vėl, kol nieko nelikdavo, tik juokas, Džo, tavo juokas, nubėgantis namų stogais... Tada ant mūsų krisdavo žiedlapiai, o tu net šimtąjį kartą imdamas mane už rankos droviai užsimerkdavai. Dabar liko tik sniegas, Džo. Tik sniegas, besidaužantis į langus. Ir mes, jau pamiršę, kuris į kurį tąkart įsimaišėm.

3 komentarai:

Aurimas Nov. rašė...

Įspūdingai, Greta. Įspūdingai.

Mėnulių alėja rašė...

Šviesios ir tokios pavasariškos mintys. Gaila, kiek liūdnos. Bet prisiminimai visad sukelia savotišką ilgesį...

Greta. rašė...

Vadinasi, žodžiai pasiekė tikslą. :)