antradienis

Skliau(s)tas

Nežinau, ar tikrai, bet, matyt, sergu. Ir naktys pašvęstos tik sveikimui. Tos pačios dainos, tie patys žodžiai, tos pačios mintys, tie patys lietūs, o po to - tos pačios, šaltos, numylėtos dykumos ir aš - smėlis po kupranugarių kojom. Galima sakyti, kad deja vu: tas pats blakstienų virptelėjimas išgirdus pirmus Lietaus kambario žodžius, tas pats bandymas nekvėpuot grojant dainai Tavęs, tas pats noras apipilt pirštų/delnų antspaudais langus, kai skamba Kaip diena ir naktis, prisiminimai per Dervišo šokį, tos pačios užmerktos akys Dviems mėnesiams grįžtant į savo vietas. Galima sakyti, kad ne. Tik skambant dainos Nieko nepasakyta akordams tyliai kartoju tuos žodžius: neturėkkitųrandų,tikšįvieną, neturėkkitųrandų,tikšįvieną, neturėk...
Iki tol, kol užgniaužia kvapą. Tada vėl iš naujo, tada vėl jau tik Kaip diena ir naktis. Tada jau, kol nebelyja. Kol ramu. Kol gęsta noras nesapnuot. Tada jau - gyvenimo himnu tapusi Iš filmo, o po jos - sapnas, o ten - tos pačios dainos, gerai pažįstami veidai, saulėgrąžų puokštė ir raudona suknelė... Taip sergu. Taip gydausi. Taip tvarstau sielą. Ir taip kada nors sėdėsiu ant palangės, iškorusi basas kojas per langą, dainuodama į naktį žodžius

Ir išeisim iš viešpaties rodyto filmo 
nepasenę visi be vardų 
be šešėlių be velnio 
be kryžių be sielų 
be drabužių iš ryto 
kai kris pirmas sniegas 
ramiai 
už rankučių po du...

kaip kad dainuoju dabar sėdėdama ant stalo. Ateikit, kas pasiilgo lietaus. Ateikit be skėčių.

Komentarų nėra: