pirmadienis

Šiandien žodžiai - mano muzika. Noras išnykti, kai ir taip jau nesi. Noras surasti, ko ir taip nėra. Noras išbristi. Ir koks pamišėliškai žydras dangus purvinų balų dugne. Spindi ant šlapio asfalto žinodamas, kad žvilgsnis neatsilaikys ir susmigs tiesiai jam į krūtinę. Taip dažnai ir mirštama. Ar mano langai taip pat rytais atspindi saulę?
---
Tik vakar supratau. Kaip apmaudu, kai tai, ko ieškai versdamasis pats per save, visada yra šalia, visada čia pat. Ir visada slepiasi po tuo pačiu žodžiu. Laužavietė.

Būsiu pramigęs pačias svarbiausias akimirkas, 
Vaikščiojęs ne tais keliais, rašęs ne tas knygas, 
Ne taip žiūrėjęs į žvakę, bažnyčių paveikslus, 
Jūros neramų kvėpavimą per miegus...

Ir dar (eilinį kartą)
Kai likdavau vienas, visuomet juokdavausi iš mirties.

todėl ir juokiuosi. visą naktį. be perstojo. kaip žmogus, pašto dėžutėje turintis septynis šimtus septyniasdešimt septynis neperskaitytus laiškus.

Komentarų nėra: