trečiadienis

Labas rytas, išaušo. Visų mano laikrodžių ilgos rodyklės penkiom minutėm toliau negu aš. Skuba, kaip tu ir mokei. Mano laikrodžiai tyliai tiksi tavo laiku. Žaidimų nebėr - vien taisyklės, nebėr „negyventi“ ir daug labiau baigias naktis: ten esu galvodamas apie tave, išsinėręs iš rūbo beviltiško žodžio „myliu“, sakyčiau - kūno, iškritęs, tiksliau, išsitrynęs iš apniukusio ryto konteksto. Per naktį avis suskaičiavęs - avim pasiklydusia - iš namų! kurie priprasti nespėjo prie tavo alsavimo, balso ir gesto, kaip, tarkime, krantas Smiltynės prie šypsančio ruonio snukučio. Ar vėjo, tą žiemą sutapusio su tavim. Dar galėčiau sakyt - tavo žvilgsnį nusinešė ruonis į jūros gelmes, tavo eiseną vėjas išpustė. Galėčiau sakyti - kojos ir rankos nutirpo, ir sniegas, ir ledas ežeruose, ir mes sugebėjome žengt po pažliugusį žingsnį į skirtingas puses. Tik nubusti vis dėlto nepavyko. Bet negi sakysi - miegam, negi sakysi - laikas sustojo skubančiuos laikrodžiuos. Kovas praėjo, balandis, jau galas gegužiui. Ir šokantys saulės zuikučiai pro jauną lapiją į kovą sutelkę pulkus akyse narsiai kerta ir vaipos: „meluoti yra negražu“ - čia pakeičia tikėjimą dūžiai. Laikrodžiai skuba. Bet, regisi, skuba taikiau, negu galima buvo tikėtis gaidžiams trečią kartą pragydus. Ir bergždžios pavasario dienos ištirpsta, ir pilnas svajonių rėtis. Ir tavo tylus „verkiau“. Ir mano - „sveika pasiklydus“. Ir tavo - „kodėl tu vienas“. Sapnuose taip kalbėta. Klausta, neatsakyta. Ką gi, juk turime teisę vienas kito nors ten nesuprasti - prie vartų gal prasmingesnio buvimo. Vaizdinys ir valia, dar vieni susapnuoti metai. Ir jei įsileisi vėl išaušusį vasaros rytą - labas, mano mieloji. Gale: kad teisingai numirtum - juk reikėjo šiek tiek pagyventi. Bent kartą.
 /A. Marčėnas - Skubantys laikrodžiai./

 O man gera, kai dalinatės su manimi savo muzika.

Komentarų nėra: