šeštadienis

Tarp tik ir tak.

Tik šiaip kažkokia vienatvė. Sako, jau kvepia pavasariu. O aš sakau, kad čia tik ruduo. Tyliai laša miegas nuo medžių. Užvertus galvą į rytų pusę galėtum pagalvot, kad tai žvaigždės krenta. Tik tik tik tik tiksi naktys, lietingi vidurnakčiai. Pastaruoju metu visada pražiopsau savąjį traukinį. Tada sėdžiu stoty ir laukiu, kol išeina visi žmonės. Laukiu, kol išpilsi lietų iš kišenių, bet tvirtini, kad beliko tik sniegas, apsigręži ir apsimesdamas vakaru išžingsniuoji aidžiais koridoriais, leisdamas palto skvernams daužytis vėjo glėby. Nepamatai, kaip tau mojuoju. Po to išeinu ir aš (įsitikinusi, kad traukinys jau tikrai nebeatvažiuos). Gal todėl dažnai prie devyniolikto aukšto lango delnus priglaudžiu tik pradedant švisti. Rytai. Ir šiaip kažkokia vienatvė. Tarp tik ir tak dar kartais išgirstu lakštingalų maldas - kasdien vis trumpesnes. Tik tik tik tik tiksi paštininko žingsniai laiptinės labirintuose. Jis jau įpratęs, kelią atgal randa pasikliaudamas uosle. Išeidamas dar kartais prisimerkia ir žvilgteli į mano lango pusę. Paskui, žinoma, dingsta (nenorėjau sakyt, bet kai švinta, čia žmonės linkę išnykti - įpročiai, ir nieko nepadarysi). Paryžius bunda. Rytais jis visada atrodo kaip jauna, baltu audeklu prisidengusi juodaplaukė mergina, kurios oda švelnesnė už sniegą. Atitraukiu delnus - kažkaip nejauku būtų paliesti. Belieka atodūsis. Ir vienatvė. Iš kažkur atsklinda dainos Gabriel akordas ir netikėtai, bet tyčia ištariu: - Na ką, likom dviese?

4 komentarai:

Aurimas Nov. rašė...

Angele, šitas sužavėjo.

Greta. rašė...

Malonu.

SALTis rašė...

Šis man leido prisiminti kažką gražaus. ;)
Aš gal kiek sutirštinsiu vaizdą, bet štai tokia mintis:
"kelionė be sustojimo, ar tik su mažomis stotelėmis, skambant prancūziškai (rinktinei) muzikai, ir stebėjimas greitai bėgančių artimų, ir labai lėtai kintančių tolimų vaizdų, savo sąmonę perkeliant lyg į kokį dokumentinį filmą, vaizdus perpinant su įvairiais prisiminimais..."
---
Štai tokia mintis mane žavėjo ir tebežavi, nes kartą mačiau labai panašaus prancūzų dokumentinio filmo ištraukas, ir žinoma priežastis nebūtinai ta.
Kelionė, pakilimas nuo kasdienybės leidžia geriau pajusti greitai kintančia tikrovę, ją apmąstyti, pasidžiaugti paprastesniais dalykais.
Ir tai tikrai suteikia nemažai džiaugsmo, poetiškumo, gyvo jausmo,... artimumo sau ir kitiems.
Neveltui tavo tekstuose žodis "Paryžius" neretai pasitaiko.
Neveltui. :)

Greta. rašė...

Žodis „Paryžius“ visur tėra metafora. :)