ketvirtadienis

Šviesa.

Grįžimas namo buvo tobuliausia šiandienos dalis. Aštuonios minutės ir keturiolika sekundžių absoliučios ramybės, sniego, vėjo, besiplaikstančių plaukų ir spindinčių akių. Neslėpiau šypsenos. Galvojau apie tai, kas bus. Ir buvo taip saugu. Taip... nežemiškai? Norėjosi tik atsistot tarp medžių ir užvertus galvą suktis aplink savo ašį tarsi atskirai planetai, atitrūkusiai nuo rutinos, nuo minčių ir kovų už taiką. Norėjosi užsimerkus gaudyti snaiges blakstienomis, lūpų kampučiais. Norėjosi šitaip besisukant dainuot tuos žodžius, tarpus tarp jų, išniūniuot visus taškus ant i ir ė. Norėjosi tiesiog gyvent ir jaust, jog gyveni. Mėgautis akimirka. Pasijust snaiges besivejančiu žmogumi, o po to ir pačia snaige. Smilkalo dūmu. Kvapu. Oru. Deguonimi. Tiesiog būti. Ir viskas tik dėl to. Tik dėl magijos, kuri sutelpa į keturis žodžius, tačiau veržiasi į platesnes, gilesnes versmes. Kas tai? Paprasta - Kaip diena ir naktis.

2 komentarai:

Aurimas Nov. rašė...

Džiaugiuosi, kad turi dainą, kuri teikia tiek daug. :)

Greta. rašė...

Aš taip pat, nes tokių reta.