sekmadienis

Susidėkit patys.

Neužgaudama nieko atsigulu vidury bėgių priglaudžiu prie jų ausį ir suklūstu nieko tylu kaip ant namo stogo traukiniai ir vėl vėluoja visada šitaip jie visada šitaip kas per dykumos pamanau o kieta taip lyg voliočiausi kažkur marso kanjonuose stebiu kaip žingsniuodamas iš stoties pilstai lietų iš savo kišenių nestabdau vis vien dabar man lieka tik vėjas traukiniai visada vėluoja gal dėl to kad jų laikas nėra mano laikas nes mano laikas nėra tas laikas kuris tiksi laikrodžiuose už stiklo juk laiko ir nėra o traukiniams nusispjaut todėl ir guliu neužgaudama nieko stebėdama kaip žingsniuoji iš stoties kaip pilstai lietų iš kišenių ir nenorėdama tavęs sustabdyt tu lyg paskutinis keleivis palikęs skėtį namie prie durų nelauki kol atvyks mano vaistus nuo gyvenimo vežantis ir kaip visad vėluojantis traukinys tu niekada nevažiuoji tik pilstai lietų iš kišenių tik kaskart be vaivorykščių tu niekada nevažiuoji niekada nelauki niekada nematai kaip pasirodžius manajam traukiniui mes stovim vienas prieš kitą taip arti tarsi mus skirtų kokie trys šviesmečiai ir nekvėpuojam ilgiau nei gyvenam tol kol mašinistas lėtai surinka kažkada Murakami parašytą frazę grįžk namo į savo mėnulį o tada tavęs jau nė kvapo tada jau nė kvapo bet nors užsimušk girdžiu kaip tavo žodžiai kaip tavo lietus kaip tavo žingsniai nutyla nutyla tyla...

3 komentarai:

Aurimas Nov. rašė...

Galėčiau šitą panaudot istorijoje, gimstančioje pagal abu Tavo Vidurnakčius? Ar galiu? M? :)
Žinoma, ne už dyka. Galiu pasiūlyt Tau savo glėbį, bučinius, gabaliuką šokolado ir šviesų vaizdą rankose. Tai kaip? :)
Na, jei sutiksi, bet sąlygas apeisi, vis tiek viską viską tau duosiu. :)

Aurimas Nov. rašė...

Ačiū. :)

Greta. rašė...

Atsakymą žinai. :)