antradienis

Rewind

Viskas taip, tarsi gulėčiau ant didelio juodo Rojalio, o tu, atsisėdęs prie jo, daužytum klavišus lyg pamišėlis poetas, pamiršęs, kad groja tik tada, kai niekas nemato. Už lango lyja, o tu... O tavo pirštai... Tavo akys, plaukai... Nesustoji. Nesustoju ir aš. Gulėt. Bet nekvėpuoju. Nežinai to, nejauti. Rojalis virpa nuo tavo minorinių prisilietimų. Beri diezą po bemolio, do po mi, mi prieš re, tercijos, tercijos, tercijos... Nutyla. Sustingsti lyg supratęs, kad esi ne vienas. Kad... Neramiai atsistoji pargriaudamas kėdę, o ši nuslysta baltomis grindis. Paskutinįkart perbrauki pirštais per klavišus, bet nespaudi jų (šie ir taip jau vargiai bent garsą išskleistų). Ir nueini. Kaip kaskart. Aidūs žingsniai, besiplaikstantys plaukai, iš visų jėgų bandantys apsiginti nuo vėjo, platūs rankų mostai. Kokias tris sekundes gali pasirodyti, kad skrendi. O tada, matyt, patenki į debesį, kuris tave gabaliuką po gabaliuko ištrina iš realybės. Iš laiko. Atsimerkiu. Naktis. Baltas Rojalis ir aš ant jo (Paryžiuje taip jau įprasta: daiktai nusidažo baltai, kad tamsa neatrodytų tokia skausminga). Gurkšnis oro, pripildantis plaučius mėnesiena žėrinčio vandens. Jausmas lyg mirtum. Bet tai tik vienatvė apkabina pečius, kad nebūtų šalta. Baltas Rojalis ir lietingi vidurnakčiai. Ir dar kartais aš.

Juk paskui viskas beveik taip pat - 
Tik dviem oktavom žemiau...

2 komentarai:

GreenCarrot rašė...

toks įrašas. toks kažkoks. Kurio nemoku apsakyti , bet atneša tokios sumaišties. Sumaišties, bet geros. Kai gera žiūrėti į žodžius rojalis ir oktava. Ir viskas sulimpa. Sulimpa į visumą. Taip nuostabiai.

Greta. rašė...

Žinojau, kad visgi atsiras kažkas, kas supras. Ačiū. :)