ketvirtadienis

Regina Spektor - Hero.

Čia nesisėsk.
Tada stojiesi ir eini. Tolyn. Akys dažnai nieko nemato. Rankose - tik smėlis ir dulkės - saujelė užmaršties, vogčiomis pagriebta nuo lėktuvo sparno. Čia jau nebeleidžiama skraidyti (sako, kad dėl sužeisto dangaus). Basos kojos nutipena per balas. Net Paryžiuje tokie įpročiai nenyksta.
---
Naktimis sėdžiu ir lankstau. Tavo laiškai vienas po kito virsta blyškiais, rašysena kraujuojančiais lėktuvų modeliais. Vėliau, kai rankos ir pačios ima plūsti krauju, sumetu tuos lėktuvus į Rojalį, dar saugantį tavo prisilietimą, ir uždarau. Jis jau pilnas, žinau, žinau, tačiau skristi - negalima... Kitą dieną ir vėl tas pats. Vėl balos, vėl apleistas oro uostas ir saulės šviesoje spindintys lėktuvų langai. Tik šįkart aš tyliai. Tik šįkart jau nedrįstu. Lieku stovėti ir iš tolo stebiu, kaip dulkės apsimesdamos, kad manęs nemato, slepia dar vakar mano šokio žingsniu ištryptą asfaltą. Pūsteli vėjas ir mane pasiekia tas pats kimus balsas, atklydęs iš tolimiausio pavėsio.
Čia nesisėsk, sako.
Čia nesisėsk
Čia nesisėsk
Čia nesi...

Komentarų nėra: