šeštadienis

Nemiga / Insomnia.

2 komentarai:

Aurimas Nov. rašė...

Pamėginsiu išsamiai, kad neatrodytų, kad darbai vienodi.
Kai žiūriu į šį piešinį, matau tave. Juk tave pažįstu. Matau tokią, kokia dabar esi. Nusisukusią nuo manęs. Žodžiai geri. Aha. Bet tas daiktas, į kurį įtūptų kanarėlė, geresnis. Žiūrinėju jau nežinau kaip ilgai. Ir vis matau tą patį. Matau mus. Pameni tai? Aš pamenu, žinau, kad ir tu tai kuo puikiausiai pameni. Juk tai gražiausi prisiminimai, kokius tik turim. Buvom gražūs nuostabūs nuostabiai įsimylėję žmonės su sparnais. O dabar esi nusisukusi. Ničnieko man nesakai. Ir tegu maži laikui pasiduodantys mulkiai ir toliau sako, kad tai yra juokinga. Man nesvarbu. Mes esam dviese. O visa kita tik fonas šalia dirbančiam televizoriui. O darbas, kuriame pamatai šitiek daug, matyt, yra tikrai geras. Taip. Manau, kad jis yra super. Bet neliūdžiu ir dėl to, kad jį nugrūdai toli toli.
Iš liūdesio mes niekaip taip ir neišbrisim. Žiūrėdamas į piešinį mačiau save šiąnakt. Tokį.. pažemintą svajoklį. O kai nupieštos merginos kūne pamatai save, vaikiną, peršasi mintis, kad darbas yra iš tiesų super. Dansu.
Tai tiek norėjau pasakyt. Matyt, galėjau tylėt, kaip ir su kitais darbais. Bet nebegaliu.
Matau tave, tavo gyvenimą, bet vis dar žinau, kad esu didelė tavo gyvenimo dalis.
Atsimerk.
Liūdesio Angelas.

Greta. rašė...

Ačiū.