ketvirtadienis

Ne mano sapnuotas.

Ir užmik tu kad nori. O aš nenoriu. Kaskart grojant dainai Koks Buda bebūtų pasijuntu taip magiškai, lyg stovėčiau vidury miško ir stebėčiau, kaip ankstaus ryto tyloj grumiasi vasara su žiema. Kaip už medžių slepiasi vaikai, nerodydami savo veidų. Tai, matyt, galima sakyti, jog šiandien snieguotais takais miesto vidury ėjau per mišką. A-ha.

Komentarų nėra: