antradienis

Mergaitė. Prisiminimai.

Skendai mojuodama undinei?
Guliu naktį ir galvoju - ar skendau, ar tikrai? Kaip šiandien prisimenu tą blyškų vandenį, apgaubiantį visą kūną, nenorintį paleist, atsiduodantį žaliomis jūros dumblių kasomis, kurias įnirtingai draskau išskėstais pirštais, nesuprasdama, ko labiau noriu - į viršų ar žemyn... Nesuprantu, ar dar bėga laikas ten, virš vandens, ar pasaulis dar taip pat pašėlusiai sukasi. Matyt, taip.
Maniau, kad esu tik pasaulio dalis, 
kad jis gali gyvent be manęs - net juokinga, kaip klydau...
Kojomis nevalingais judesiais ieškau smėlio, pagrindo, bet ko, tačiau vien jaučiu, kaip tas smėlis, pagrindas, bet kas slepiasi, bėga šalin, bijo, kad jo nepamatyčiau. Plaučius pamažu užlieja vanduo. Žiūrėk į mane, Dieve, pagalvoju. Ir pamenu kaip šiandien. Tą saulės šviesą ryjantį vandenį, burbuliuojantį virš mano galvos. Pamenu, kaip jis krykščia ir juokiasi, juokiasi ir krykščia...
Žiūrėk į mane, Dieve. Akys, nepratusios prie vandens, dar bando verkt. Dar tikisi, kad jas pamatys, kad išgirs, kad...
Žiūrėk į mane, Dieve. Sako, kad mirčiai kvėpuojant tau į veidą pamatai savo gyvenimą, prabėgantį prieš akis lyg kokį filmą su nelabai laiminga pabaiga. Bet aš nespėjau. Viskas per greit, per greit, per greit, per greit sušunku Žiūrėk į mane, Dieve. Apleidžia jėgos.
Žiūrėk. Dar paskutinį kartą pasigrožėk mano blakstienų galiukais.
Žiūrėk. Tik paskutinį kartą pažiūrėk. Prieš tai, kol man išties ranką, kol įsikibsiu į ją, kol suleisiu į ją gyvybę beprarandančius pirštus. Tu tik pažiūrėk, Dieve. Ir pajusi, kaip mane apsupa oras, kaip gaudau jį, kaip geriu, kaip atsimerkiu. Pasaulis iš tiesų sukasi. Tu tik pažiūrėk, Dieve, - aš vėl kvėpuoju!..
Visa tai pradingsta lyg šviesa išjungus lempą. Guliu ir galvoju. Ar skendau, ar tikrai?
Tikrai.
Tik pažiūrėk į mane, Dieve, dabar.

Komentarų nėra: