sekmadienis

Danguose.

Nėra dienos, kad nežiūrėčiau į dangų. Štai ir dabar. Pildau anglų pratybas atsakymais ir vis pakeliu akis. Žiūrėk, koks didelis debesis. Dengia pusę skliauto. O ten lėktuvas pjausto dangų. Skrieja šviesos greičiu palikdamas vien pėdsakus, praeitį, kuri dingsta po sekundės. Čia gabalas mėlynumo, o ten, tu tik pažiūrėk, jau naktinis žiburys budinasi... Dangus išlaisvina. Todėl ir sėdžiu amžinai užvertusi galvą, todėl ir neužsidengiu užuolaidų atėjus nakčiai. Stebiu pilnatį, gaudau snaiges, mirgančias žvaigždžių ašaras, lietaus garsus, nematomus praeivius prastai apšviestoje gatvelėje, šuns lojimą, švieseles kitų namų languose... Tai kaip muzika. Aukščiausios klasės poezija lėtai šokant smilkalų dūmams. Kaip netyčia užgauta penkta styga, gracingai nustojanti virpėti. Kai nebeturėsiu idėjų, priminkit man, jog visada yra dainų ir eilėraščių, pagal kuriuos galėčiau piešt iki pamišimo.

2 komentarai:

Aurimas Nov. rašė...

Ačiū, Angele.

Juste_08 rašė...

Dangus iš ties nuostabus.Tikrai gera į jį žiūrėti:)