pirmadienis

Čia.

Čia visai netoli. Laša nuo lubų miegas. Sunkiasi. O kur jam dėtis? Tiesiai į akis, tiesiai į išgertą taurę arbatos, tiesiai tarp lūpų, į plaukus, į vyzdžius, kurie naktimis primena pilnatį, kurie jau seniai...
Čia visai netoli. Penkios ryto prie varvekliais apipinto lango. Raudonos dėmės ant stalo dar primena, kad galima gyventi. Tačiau nebūtinai. Šalta. Laša nuo lubų miegas. Užsitrauki antklodę iki blakstienų galiukų ir net nepastebėdamas balsu imi melstis: Kokios dykumos, kokios plačios ir tuščios dykumos...
Čia visai netoli. Rytinė nemiga. Į grindis nusuktas žadintuvas. Esamasis tęstinis tarp pirštų. Bando pabėgt. Septintąkart įsinorėjus kavos nusprendi geriau pamiegot. Laša miegas nuo lubų, varva sienomis sapnai palikdami neaiškų žemėlapį, kurį vartydamas užsimerki. Varvekliai. Dar pieščiau. Akis ant akių. Šypseną ant riksmui nepraplyštančių lūpų. Ir sakyčiau, kad viskas gerai, kad niekur tu nevėluoji. Bet tik miegas į akis, tik į taurę arbatos, į vyzdžius, kurie paryčiais primena lietų, kurie jau seniai...
Čia visai neprailgsta, mama.

Komentarų nėra: