pirmadienis

41

Kažkokia sielos koma. Šokdavau iš džiaugsmo, kai mano vagonai prabildėdavo pro tarpines stotis, mėgaudavausi akimirka, kai nespėdavau perskaityt jų pavadinimų, kai nepamatydavau ten stovinčių žmonių. Jų veidų. Ir negrabiai suvyniotų skėčių vėjo nubučiuotose rankose. Bet vagonai vis tiek sustojo. Laikas net nebūdamas moka išsekti. Keleiviai lėtai išlipa.
-koks skaičius po 16?
-41.
O tada jau kaip visada. Bruka ir bruka į vidų tai, ką galima pavadint tik blogai sukramtyta gyvybe. Klausyk to, žiūrėk tą, atrodyk taip, skaityk ne šitą, to nemylėk, jis ir taip mylimas, pasiduok pasiduok pasiduok duok... Kokia romantika. Užsičiaupčiau, jei išrėkt nebebūtų ko. Tik balsas... Jis to nenori. Rėkia ir rėkia iki beprotybės, iki pamišimo nutilusias dainas. Žodžius, kurių kas antras nė girdėt nenori. O kas belieka.?
-Gerai, mama, kai užaugsiu, kosmonaute nebūsiu.

Komentarų nėra: