pirmadienis

__Jieirjos__

Užmiegi su prišalusiu eilėraščiu prie lūpų. Ir net kai akys atrodo sausos lyg Afrikos dykumos, pila ir pila lietus. Sapnuose jau nebegvildenamos temos, kuriomis taip norėčiau kalbėt realybėje, sapnuose žmonės keičiasi, keičiasi aplinka, ir vėl žmonės, vėl žmonės, vėl žmonės... Nubudus, kai net nespėji suprast, jog jau nubudai, kaip malda išsiveržia žodžiai - Kai likdavau vienas, visuomet juokdavausi iš mirties. Taip iki galo, ir vėl nuo pradžių, kol iki galo, o paskui link pradžios, link vidurio, link taško. Snigo.
Nepatartina aplink esant tamsai, einant vis dar sapnuojančiomis gatvėmis klausyt Laužiu antspaudą iš Valhalos. Įprastą dieną tai būtų įvarę man šizofreniškas baimes ir nemigą, kuri kainuotų daug puodelių kavos. Tie visi garsai fone iš tiesų verčia jaustis nejaukiai. Atrodo, jog tave seka, tamsoje juda šešėliai, bandai nekvėpuot, bet imi dusti, o mintis - gal net žinojimas - jog tuoj tuoj, po akimirkos šimtosios dalies baimė palies ranka tavo petį ir įtrauks giliau nei reikia, verčia greitinti, didinti, skubinti žingsnius. Tik šįryt tai buvo mano tobuliausia ramybė. Kalėdos bus. Šiemet jų niekas nepavogė.

2 komentarai:

GreenCarrot rašė...

Net Grinčas.

Greta. rašė...

Vat vat. Net jis.