penktadienis

Jei trys, tai du.

Šiandien nubudau kažkaip per anksti. Visu pusvalandžiu. Ir pirmas dalykas, kurį padariau, tai nubėgau prie stalo ir apžiūrėjau, ar ten viskas yra taip, kaip vakar palikau. Netvarka. Bet tokia miela! Knygos, knygos, vien knygos, ant jų akiniai, vėl knygos ir grotuvas. Gražu. Tik tą netvarką tikrinau ne šiaip sau. Norėjau įsitikint, ar viskas visgi nebuvo sapnas. Ar tai nebuvo tas velniškai ramus miegas, kuriam įsivyravus tamsai pasidaviau su šypsena vakar. Jei atvirai, tai vis dar tikrinu ir dabar. Tik netvarka kiek mažesnė. Kairė ranka vis tiesiasi ir tiesiasi prie Tylos matavimo vienetų ir slapčia atverčia knygą. Tikrinu. Stebiu, ar nepabėgo niekur eilutė vienišais ir lietingais vidurnakčiais iš mano pačio pačio mėgstamiausio eilėraščio. Patikrinau ir dar kartą. Ką tik. Nepabėgo. Viskuo, kas buvo, patikėjau tik šiandien. Taip iki galo. Prisimenu viską nuo įžengimo į biblioteką vis dar grojant Žvaigždžių spygliams iki išėjimo iš pastato su plačia šypsena. Prisimenu, kaip nuėjusi dar įlindau į poezijos lentynas (vien tam, kad patikrinčiau, ar Stankevičiaus dvi knygos vis toj pačioj savo vietoj - įprotis). Bet labai jau norėjosi apsisukt, bėgt į viršų ir sėst ant kėdės. Po kelių akimirkų ir bėgau. Žvilgčiojimas į laikrodį šiaip varo iš proto. Gerai, kad manasis ant rankos niekuomet nerodo teisybės. Nėra ten ką rodyt. Laikas - ne man. Sėdėjau su nuojauta, kad jau tuoj tuoj nevalingai nersiu ten, iš kur pačiai išlipt neįmanoma. Išjungus šviesas nardymas ir prasidėjo. Tik niekaip nebūčiau pagalvojusi, kad pats pirmas gurkšnis to oro bus toks, kuris atšaldys rankas visam vakarui, privers drebėt pirštus, pajust akyse kažkokį, taip ir neišsiveržusį lietų. Vienu momentu negirdėjau nieko aplink. Širdis kartais kalba per garsiai. Tačiau šiems šalutiniams poveikiams nurimus (tiesa, ne iki galo), nirvana užvaldė. Nesakysiu, kad nekvėpuot stengiausi kuo dažniau. Tiesiog taip išeina. Vogiau iš patalpos kiekvieną žodį, išėjusį iš skaitytojų lūpų, vogiau visus jų judesius, blakstienų virpėjimus, puslapių šnarėjimą. Šypsojausi, kai pagaliau sulaukiau eilėraščio Mokymasis skaičiuoti. Trupmenos. Prisimindavau, ką kartais darau su savo piešiniais, kai Domas sulamdydavo lapą ir mesdavo jį šalin iš savo akiračio. Kai kvėpuodavau, užuosdavau smilkalus. Beveik pajutau, kaip susitraukė mano vyzdžiai įjungus šviesas. Jei sakyčiau, jog žinojau, kas laukia po to, meluočiau. Negalvojau, kad po visko teks pasitelkt savo didelius žingsnius ir kilt aukštyn, kad teks priverst paltą palaukt manęs dar kokią valandą, negalvojau, jog tų herojų buvimas gali būt dar labiau pasiekiamas. Negalvojau. Bet taip buvo. Prisimenu kiekvieną ištartą žodį. Kiekvieną šypsnį. Gestą. Tai lyg neišryškinta foto juostelė. Tai, kas yra ir kas neužsimirš. Ką tik vėl patikrinau mėlynas eilutes knygos pradžioje. Kažkaip norisi tikėt, kad paskutinis „Ate“ visgi nebuvo paskutinis. Stebuklai vyksta. Ir rašau tai ne tam, kad po to pasakyčiau: viens du trys - pradėkit pavydėt. Džiaugsmu reikia dalintis.
 Nuo mano stalo niekuomet nesitraukia knygos, kurios reiškia daug. Pirmas Mylėti Angelus egzempliorius, Kurt Cobain Journals, Laužiu antspaudą, Diktantai sielai. O dabar ir dar trys: Randas, Vinys Marškonių kaimui statyti, Tylos matavimo vienetai. Pastarąją vėl patikrinau. Žodžiai savo vietose. Taip pat čia visuomet ilsisi ir Valhalos diskas.

Komentarų nėra: