sekmadienis

Drugys.

---
Visos dienos darbas. Už vienišus ir lietingus vidurnakčius. Piešta ant lapo, kuris buvo pirktas likus porai valandų iki Valhalos pristatymo.

3 komentarai:

SALTis rašė...

Trumpas darbelio struktūros apmąstymas.
Tekstas dešinėje piešinio, tiek papildo, tiek ir interpretuoja piešinį.
Gauname teksto iliustraciją ir/arba iliustruojantį tekstą.
Kadangi šiuo atveju tekstas ir piešinys vienas kitą papildo, tai gauname neįtikėtiną efektą. Manau, kad galima pagalvoti ir apie knygą ar net parodą su šio žanro darbais
Keletą mano emocijų ir truputis analizės.
Apie bendrą darbo vaizdą ir piešinį
Emocijom išreikšti sunku rasti žodžių. Tiek tekstas, tiek piešinys yra paveikūs. Man labai stringantys į atmintį. Į jį tikrai norisi žiūrėti vis geriau ir geriau pažinti. Mano neprofesionaliomis akimis žiūrint, piešinyje jaučiasi darbo išbaigtumas ir kartu - nebaigtumas, dirbta su dviem priešingom technikom. Darbe susilieja priešybės: tekstas ir vaizdas, nespalvotas pieštukas ir fono spalvinė įvairovė (nevienodai šviesi balkšva linija atskirianti figūrą nuo fono, žymi figūros sąlytį su fonu("aplinka"), į figūros lauką prasiskverbia tai kas už jos ribų), figūra ir fonas, beje net fonas nėra vienalytis, nes pastarasis susilieja su kitu jau "teksto fonu" kus savo spalvomis akivaizdžiai primena figūros spalvą ir tarsi sako, kad "šie žodžiai yra mano sapnas, o mano sapnas yra šis pasaulis".
Trumpai apie tekstą
Žvilgtelėjau apie "Kvazimodą", tai esanti "laukinė jėga, sudarkytas, subjaurotas žmogus, kuris kovoja su savimi. Jis žino, kad yra bjaurus, ir kiti jam tai primena".
Man patinka kaip čia įsilieja žodis "banalu". :)
Tiesa, šiame kontekste žodis "amžinybė" man užkliuvo. ;) Nes nelabai supratau, kodėl tas "drugys" toks drąsus žodį "amžinybė" vartoja greta žodžio "tuščia", lyg "amžinybė" būtų koks indas kuriame nieko nėra, net kieno nors žvilgsnio... Gali būti, kad "drugys" turi kažkokį pagrindą tokiai minčiai... Kuris tėra būties skausmo atspindys. ;) Aš suprantu, kad ta teksto dalis yra susieta ir su "Kvazimodu", bet žodžiai "tuštuma" ir "amžinybė" yra vis tiek susieti. Gali būti, kad drugeliui norint išlikti drugeliu, net negalima klausti "kas yra amžinybė", nes tuomet jis paprasčiausiai prarastų savo formą..., todėl tas klausimas virsta "tuščiu", ir šiuo požiūriu tekste žodžiai "tuštuma" ir "amžinybė" sugretinami labai motyvuotai.
Įspūdingas "pokalbis su vėju apie lietų" baltai raudonais(simboliškai liūdna prasme) spalvų motyvais.:) (Dabar žinau, kodėl mama pasakė, kad, kad piešinys yra "liūdnas" (nors aš su tuo nenorėjau sutikti, bet ji, matyt, geriau pajuto teksto atspindžius įsigėrusius vaizde)).
Pasakymas "bėgti beprasmiška", labai gerai įsilieja į tekstą, jis taip pat man labai artimas, kažkada skambėjo mano sąmonėje ir tikrovės suvokime.
O štai eilutės
"Tiesa, taip ir neišmokiau laiko klusniai
Sekti paskui mane, -
Bet turiu teisę kalbėti,
Teisę šiurenti sausais sparneliais-"
su likusiomis, vainikuoja visą .poetinį kūrinėlį. Neįtikėtinai žaviai jame pulsuoja brutali realybė, pasaulio dovanojamos "teisės" ir naikinimas, laikinumas ir žaismas.
---
Nežinau ar kada nors dar įstengsiu parašyti tokią interpretaciją kaip ši.
Aš net truputį bijau, kad vėl būsiu priverstas imtis šio veiksmo.
Gal nebijau, gal tik laukiu. Bet šiuo atveju šios emocijos protarpiais viena kitą papildo, protarpiais susilieja arba sutampa, kaip lietus protarpiais lyja, kaip saulė šviečia, kaip gyvenimas kartais prabėga.

Greta. rašė...

Heh. Tikrai nesu gavusi ilgesnio komentaro prie savo piešinio. :)
Tiesa, reikia paminėt, kad tekstas yra ne mano kurtas. Tiesiog jame aš matau absoliučiai viską.
Dėkoju už nuomonę, už žodžius. Kiekvienas žvelgdamas į piešinį mato kitokį vaizdą. Tik dažnai tie vaizdai ir lieka tik mintyse, neišsakyti. Malonu, kad patiko. :)

SALTis rašė...

Neabejoju, kad mato kitokį vaizdą...
Ir tas vaizdas nuolat kinta.
O autorius turi didelės galios tą vaizdą pakeisti.
Tik užmarštis, palieka vieną "aktyviausią" vaizdą, o kiti - pasenę vaizdai, neretai tampa tik pastarojo šešėliais, atspalviais... fonu.