antradienis

Drauge,

Iš pradžių net nesuvokiau, kas nutiko. Ištikimai marksčiausi prie televizoriaus su uždegimo kamuojamomis akimis stebėdama Nuodėmės užkalbėjimą, o po filmo iškart griuvau į savo tamsą, į savo naktį, kuri naktimi lieka ir dieną. Bet.. Viskas nebuvo kaip visada. Ne dėl šaltų katės letenų, ne dėl to, jog jaučiau, kiek miego manęs laukė šįkart. Skirtumą supratau tik iškėlusi rankas. Nebebuvo ką pagaut. Ką laikyt. Ko nepaleist. Ką sekiot. Nebebuvo.. šešėlių. Mano. Juos pavogė. Naujos užuolaidos. Ta proga pusę pilko ciferblato iki užkimimo rėkiau du eilėraščius. Vieną jų šiąnakt ir išmokau. Vis kildavau ir kildavau iš lovos, stovėdavau ant šaltų grindų prikišusi nosį prie piešinio, tikrindama, ar mano eilutės sutampa su tikrosiomis. Tik užkimau itin greit. Tada liko tik šnabždesys ir išsikraustęs iš proto žvilgsnis. Pirštai gniaužė antklodės pakraštį, užtrauktą iki pat blakstienų. Dykuma. Užmigau paryčiais. Matyt, tik tam, kad pamatyčiau žmogų, kurio laišką dabar turiu prieš akis.

Nuoširdžiai,
Tavo sniegas.

3 komentarai:

SALTis rašė...

Vakar pataikiau įsijungti "Nuodėmės užkalbėjimą" prieš pat jo pabaigą... ;)

Greta. rašė...

Labai labai puikus filmas. :)

GreenCarrot rašė...

žavu, kaip moki išreikšti mintis.