penktadienis

Daugiau nei menas.

Ir viskas pavyko. Tobulai. Buvau geriausiam visos Utenos miesto šventės, trunkančios tris dienas, renginyje. Ir vis dar sėdžiu apimta ekstazės. Kažkaip nesinori to jausmo paleist. O tam tereikėjo pamatyt tris paprastus žmones labai arti savęs. Poetas Rimvydas Stankevičius, aktorius Andrius Bialobžeskis, bardas Domantas Razauskas. Štai tie tylūs didvyriai, kurie privertė norėt nekvėpuot visas devyniasdešimt minučių. Poezija visuomet man buvo kažkas aukščiau, tačiau tik šiandien išgirdau tai, kas yra tikroji poezija man. Tai, kas kalba apie paprastus dalykus. Tai, kas pasako daugiau, nei yra parašyta. Eilės iš esmės netenka pusės prasmės, pusės savo jausmo, kai jų niekas neskaito garsiai. Kai jų niekas neskaito taip, kaip tai darė aktorius Andrius. Kai poezija yra vien knygoje, lieka tik paviršius. Šįvakar prigužėjusi pilna bibliotekos konferencijų salė gavo paliesti ne tik paviršių. Mums buvo leista panirt po raidėmis, žodžiais ir kvėpuot be deguonies. Viskas prasidėjo nuo garsų derinimo. Kilo problemų dėl laisvų sėdimų vietų radimo, tačiau džiaugiuosi, kad nenuėjom ten dar vėliau. Domantas, apsivilkęs paprasčiausiais baltais trumparankoviais marškinėliais, ėmė derinti rudą gitarą skatindamas šiurpuliukus bėgiot odos paviršiumi. Nuskambėjo kiek keistas viso renginio prologas vieniems kėlęs juoką, kitiems lėmęs nesusipratusius žvilgsnius. O tada gavom mėgautis tuo, kas buvo nežemiška. Stebino ne tik prasmė. Stebino tai, kaip poeziją skaitęs aktorius gebėjo prikaustyt publiką. Vieną akimirką jis kuo garsiausiai tarė S. Gedos parašytus žodžius, o po kelių sekundžių nurimdavo, sakiniai sklido tyliai, o jo žvilgsnis buvo kažkur aukštai. Pauzės. Ir vėl buvo neriama ten, kur dingdavo pasaulis už švelniai žalsvų sienų. Lengvos D. R. improvizacijos bėgiojant per stygas ramino, tuo pačiu keldamos jaudulį, virpantį kažkur akių gelmėse. Net nenumanau, kaip turėjo jaustis R. Stankevičius, kuomet jo parašyti žodžiai buvo absoliučiai viskas, kuo toje patalpoje visi kvėpavo. Viską praskaidrindavo drąsesni Razausko akordai, sklidę jo dainų metu. Ir ten nebuvo laiko. Nebuvo nieko, kas jį galėtų primint. Skambėjo daug tekstų apie žiemą, pūgas, krentančias snaiges... Tačiau šalta nebuvo. Skambėjo daug niūrumu kvepiančių žodžių, daug vėjo, daug lietaus... Tačiau iš ten išeiti nesinorėjo. Norėjosi tik stumti tą akimirką, kai nenorom teks vangiai kilt nuo kėdės, paskutinįkart paploti tiems stebukladariams ir pamažu eiti toliau. Bet nori ar nenori, tai baigtis turėjo. o pasibaigė D. R. daina apie kylantį vėją. Pasibaigė tuo, kaip jis pasakė: „Ne tas akordas“ ir toliau grojo. Pasibaigė tuo, kad Domantas vieną akimirką buvo per trisdešimt centimetrų nuo manęs. O iš renginio išsinešiau R. Stankevičiaus naujausią eilėraščių knygą Laužiu antspaudą ir kompaktinę trijulės plokštelę Valhala, kuri šį vakarą buvo pristatinėjama. Manau, nereikia sakyt, kad buvo nuostabu. Tiesiog tokių dalykų galėčiau klausytis nemiegodama visą žiemą, sėdėdama ant savo žalio pūkuoto kilimo, stebėdama, kaip virpa gitaros stygos, gaudydama kvapą eilių, kurios kalba apie mane, apie pasaulį, apie mus. -- R. Stankevičius Būtasis tęstinis Pameni, tarėmės, Tas, kuris pirmas — papasakos? Man atrodo — jau esu patyręs... (pamiršau, žodis užkrito — kaip ten mes ją vadindavom jūsiškai?) Žodžiu, atrodo, kad tai — tebevyksta... Šiek tiek primena ėjimą per pūgą — Kuri užpučia veidą ir vardą, Apverčia pasaulį Neprirašytu puslapiu į viršų — Nieko nelieka, tik greitis — Lyg važiuotum dantis sukandusiu, Tylinčiu traukiniu be langų, be stotelių be trūk — čiojimų — — — Pradžioje atrodo tarsi pro vatą Prasimuštų kažkokie garsai: Šnabždesiai, smūgiai ir juokas — Lyg nuojauta, kad kažkas Visa tai sektų, suprastų, valdytų... Vėliau tų garsų nelieka. Žodžiu, nebaisu, Tik labai jau labai pakyri...

Komentarų nėra: