pirmadienis

archyvai. rožinė paraštė.

toks jausmas, kad mums vis dar vasaros vidurys. nors už lango jau ima krist lapai. taip. jau girdžiu, kaip krinta. laukiu rudens. laukiu, kada jis prasidės ir nusineš juodą vasaros karštį. bet aš nepasiduosiu. nežinau, ar nepasiduosi ir tu. manau, kad žmonėms, nusivylusiems viskuo, nepasiduoti būna itin ITIN sunku. tačiau aš tikiuosi. laukiniai instinktai visuomet darė savo. taip, kaip ir k. cobainas rašė suprantamiau už h. m. bet laikas ir toliau neegzistuoja. ir nors kyla noras miegot apsikabinus ne pliušinius žaislus, o r. s. knygą, kuri neabejotinai tapo mano biblija, vis dar myliu tavo laikrodį. paryžiaus transas. 2009. 09. DIENA, KAI IEŠKAI TARPINĖS STOTIES. TĘSINYS. negrojimas darosi velniškai, nepakeliamai sunkus. bet kaip aš galiu grot. negaliu. lygiai kaip ir negaliu pakęst drebulio, kurio nekelia šaltis. anksčiau toks dalykas reikšdavo skendusią nuo ašarų pagalvę. bet dabar jau to nebereiškia. gal todėl, kad pradėjau (jau seniai) miegot be pagalvės. bijau prarast savo įpročius. gitarą. ir tave.

Komentarų nėra: