penktadienis

The rain must fall on everyone.

Jei tikėčiau likimu, matyt, kiekvieną minutę dėkočiau jam už tai, kas esu ir ką turiu. Dėkočiau už tai, kad galiu šypsotis ir kad vasaros naktimis man nebereikia sau niūniuot Foo Fighters dainos Stranger things have happened. Taip pat už kiekvieną oro gurkšnį, už lietų tavo plaukuose, grojimo malonumą, laiko nebuvimą, už svajones, norus, spalvotus sapnus bei papilkėjusias sutemas. Už tai, kad galiu dalintis viskuo, ką turiu, už nuostabų rožių kvapą kambary, už ramybę būnant šalia, laiškus, auštančius rytus, už gyvenimo skonį ir jausmą, kad iš tikrųjų esi GYVAS. Dėkojimai nesibaigtų. Jiems nebūtų lemta liautis, kai visa tai, kas slepiasi po žodžiu Realybė, prilygsta Kurto neužrašytai nirvanai. Bet likimu aš netikiu. Tikiu smulkmenomis, atsitiktinumais, teiginiu Soulmates never die, menu, muzika, Angelais ir tavimi. Bet labiausiai tavimi. Ir dėl to mano sielai nešalta.

Komentarų nėra: