antradienis

Feeling strangely fine.

Šiandien teptuku krapštydama beveik paskutinius menkus geltonos spalvos akvarelės likučius mąsčiau apie daug dalykų. O dabar mąstau apie tai, kiek daug žmonės mąsto. Ir nesąmonė, kai žmogus, paklaustas, apie ką galvoja, pasako, kad apie nieką. Nesąmonė. Nėra net akimirkos, kad mintyse švilpautų vėjas. O jei mes girdėtumėm vieni kitų mintis, pasaulis seniai būtų kurčias. Jame neliktų vietos muzikai. O aš džiaugiuosi. Džiaugiuosi, jog vos ne kiekvieną vakarą po piešimo galiu padžiaut teptukus ant vonios krašto, džiaugiuosi, jog piešdama daug dainuoju, o po to skauda peršalimo pamalonintą gerklę. Bet vis tiek džiaugiuosi. Ir nežinau kodėl, bet atėjus nakčiai manyje apsigyvena beprotiškas noras grot iki nukritimo.

3 komentarai:

Auksė rašė...

Gal tiesiog žmonės sakydami, kad nieko negalvoja, mano jog tuo metu galvoje besisukančios mintys tik nieko ir tevertos...

Cloud. rašė...

Gal ir taip. Arba tiesiog nenori niekam išduot tų minčių. :)

Auksė rašė...

Arba nežino kaip išduoti ;]