sekmadienis

Laikas. Skaičiai. Atstumas. Laimė.

Kartais laikrodžių rodyklės neranda sau vietos. Lygiai kaip ir vėjas, pametęs giedro dangaus skliaute mažą debesį, kurį taip troško išblaškyti po visus visatos kampelius. Tik rodyklės nerimauja daugiau. Amžina nemiga kenkia jų jau ir taip mirusiems organizmams. Rodyklės nemato dangaus. Jos nežino, kaip tyliai į jį susirenka debesys, tarsi kokie nedrąsūs žiūrovai, slapčia nekantraujantys pamatyti baltai apsirengusį stebukladarį, kuriam elegantiškai pamojus burtų lazdele žaliose pievose ima ropinėti pilki triušiukai nulėpusiomis ausimis. Ne ne. Rodyklės nežino. Ir nesužinos, kaip atrodo lietus iš giedro dangaus, kaip gatvėmis judantys žmonės slepia savo žvilgsnius po rožiniais skėčiais. Jos net nenutuokia, kas tas lietus. Rodyklės nuolat turi darbo. Jos visad bėga. Gal todėl ir nežino, kaip reikia įsimylėti. Kartas nuo karto prasilenkdamos jos lyg susigėdę plastmasės gabaliukai taria TIK TAK, o po to nusisuka viena nuo kitos ir neatsigręždamos nuskuodžia į skirtingas puses. Ir taip kiekvieną tūkstantį vakarų. Kiekvieną naktį, kiekvieną rytą. TIK TAK. Tik tiek. Kol galiausiai net ir tie menkučiai garsai nutyla, o rodyklės sumažina savo žingsnius taip, kad šie visai išnyksta. Ramybė — pirmas žodis, šaunantis į galvą. Tačiau rodyklėms į galvas nešauna niekas. Galbūt todėl, kad galvų jos neturi. Bet galvos nėra reikalingos tam, kad norėtum blaškytis. Juk kaip sunku būna sustot, kai prieš tai kokį milijoną metų praleidai bėgdamas nuo visko. Rodyklėms irgi sunku. Sunku nejausti laiko, sunku matyti skaičius, kurie jau nebesistengia reikšti ką nors, kas taptų pasaulio varikliu. Pasaulį suka laikas ir pinigai. Tad kodėl jis vis tiek sukasi, kai laikrodžiai sustoja, o piniginėje apsigyvena tuštuma paskutinius Dariaus ir Girėno atvaizdus išleidus bilietams, kurie atveria kelią į pozityvumą.? Rodyklės to nežino. Nežino ir pats Haruki Murakami. Jei žinotų, apie tai jis parašytų knygą, kurios pagrindinis veikėjas nuolat taisytųsi žalią akinių tiltelį. Tačiau pasaulis sukasi. Tik rodyklės stovi. Stovi ir žvalgosi į visas puses, kol vieną akimirką užsikabina už beprotiškai mėlynos begalybės. Jos nežino, kam reikalinga saulė, bet galiu lažintis, jog sutiktų atiduoti viską, kad tik galėtų palikti šiuos pilkus ciferblatus, kad ištrūktų iš jų, pamirštų laiką ir keliautų aplink pasaulį autostopu. Rodyklės mielai paaukotų viską dėl minutės tyros muzikos bei gaivaus lietaus, dėl jausmo, kai norisi apkabinti tai, kas brangu, dėl akimirkos, kai trokšti dainuoti. Rodyklės nėra labai protingos, tačiau vis tiek norėtų sužinoti, kaip kvepia pienės, kur baigiasi vaivorykštės, jos norėtų pažinti jausmą, kai krūtinėje plaka širdis, ir bent septynias sekundes stebėti bepročių porelę, jų laimingus veidus bei švytinčias blakstienas, matyti, kaip jie nori būti vienas kito rankose. O, kaip tos naivios rodyklytės trokšta viską iškeisti į žinojimą, kas yra gyvenimas. Tačiau jos neturi to visko. Teoriškai, jos neturi absoliučiai nieko, tik jas supančius juodus skaičius, kurie vis dar nebando sukt pasaulio. Šioms būtybėms jau atsibodo skaičiuoti sekundes, matuojančias kitų laimę. Tačiau visai nesvarbu, kiek tavoji laimė trunka. Svarbiausia yra tai, kad jos dažų paletėje geltona spalva niekada nesibaigia. Laimingi žmonės laiko neskaičiuoja. O ir ką ten beskaičiuosi, kai stovinčios rodyklės tiesiog trokšta sužinoti, koks jausmas yra turėti svajonę. Laimė — vertybė, kurios neišmatuosi tokiais pigiais popsiniais plastmasiukais kaip pinigai ar laikas. Pasaulį suka popsas. Tad kur sukasi pasaulis.? Rodyklės nežino. Jos net nenutuokia, kokia tuščia, kaip kartą ją pavadino Kurt‘as viename savo dienoraščio puslapių, iš tikrųjų yra em ti vy televizija, propaguojanti blizgesį ir apsimetanti, kaip gausiai jai rūpi globalinis atšilimas. Tik šito rodyklėms geriau ir nežinot. Jos verčiau parduotų sielas už čelės gaudesį Eiccos rankose. Galbūt ir dabar joms pavyktų jį išgirsti, jeigu skaičiai skųstųsi bent milimetru tyliau. Tačiau jiems taip netinka. Skaičiai nepatenkinti savo beprasmybe, nusitęsusia per visą pilkumą, jų pyktis dūžta į laikrodžio stiklinį paviršių. Ech, kaip labai tie menki padarėliai norėtų vėl reikšti šitiek daug, kaip jie trokšta sukišti pirštus į pasaulio vandenis ir surikt: „Sukis, Žeme, sukis.!“ Tačiau kuo giliau ieškai prasmės, tuo mažiau jos randi. Lygiai tas pats ir su skaičiais. Jei gerai įsižiūrėtum, pamatytum, jog jų noras būti kuo nors jau seniai virtęs faktu, jog skaičiai neegzistuoja. Visai visai visai. Žinant tokias tiesas, kad laiko nėra taip pat kaip ir skaičių, galima lengviau atsikvėpti. Galima jaustis laisviau. Galima pasiekti savo laimę. Tą akimirką, kai supranti, jog šis pigus popsas, sukantis pasaulį, yra tik paprasčiausias niekas tavo gyvenime, gali skrist. Tam, kad tai darytum, nereikia sparnų. Užtenka dangaus, kuris savita vanile nuolat plasnoja virš tavo galvos. Neegzistuojant skaičiams, kartu pranyksta ir atstumai bei bet kokios kliūtys, skiriančios tave nuo tavo svajonės. Gali būti ten, kur nori būti. Daryti tai, ką daryti trokšta tavo širdis. Magija yra paprastas dalykas. Ypatingumo jai suteikti gali nebent du laimingi bepročiai, besišypsantys Bruce Springsteen dainos Magic fone. Laimė yra magija. Tik čia nereikia mojuoti burtų lazdele. Užtenka šalia savęs jausti žmogų, kuris teikia daugiau nei šilumą. Galima švaistyti savo gyvenimą slepiantis nuo lietaus arba galima susikibus už rankų įsibėgėt ir šokt į balą. Galima skęst, bet galima atsistot ir nužingsniuot ten, kur groja Mėnesiena. Galima tikėti mitais, pasakomis bei viskuo, ką pikti dėdės kalba per teliką. Galima nenorėt pabėgt nuo rutinos. Tačiau galima važiuoti traukiniais į lietų, šokti judrios gatvės vidury, gert arbatą atsisėdus ant suolo lyjant lietui. Galima šypsotis. Galima būt tikrais bepročiais. Galima atsidaryti langą ir pro jį išmest visus namuose esančius laikrodžius šitaip išlaisvinant rodykles, taip trokštančias suprast, ką reiškia žodžiai labas rytas. Galima pajausti, kaip tiksintys daiktai dūžta atsitrenkdami į asfaltą. Jei atidžiai klausysiesi, dar išgirsi paskutinį rodyklių atodūsį. TIK TAK. Tik tiek..

-------

Nes po savaitės mes valgysim ledus, mėgausimės gyvenimu, šypsosimės, vis kartosim, kokie bepročiai esam, bei būsim pasvaigę nuo A. M. muzikos ir buvimo arti arti.

1 komentaras:

Aurimas Nov rašė...

Apsvaigsim nuo tos sklindančios lauk magijos. O kaip ir sakiau, lapai atsispausdinti, skaitomi ir bus padėti į tą geltoną dėklą tarp viso gero, atsiradusio dėl mūsų abiejų. Ir tik dėl mūsų abiejų. :)