sekmadienis

I know I'm selfish, I'm unkind.

O dabar kažkaip neišeina daryt ką nors daugiau, kaip tik šypsotis. Ir nusišikt man ant dešinės rankos, kurią visą skauda, nusišikt ant verkiančių nuo grojimo kairės rankos pirštų. Prieš akis guli akordų kupinas sąsiuvinys, šalia jo - kovo 19 dienos laiškas, ir šiaip. Ant stalo kažkoks chaosas, o aš šypsausi. Nes negaliu daryt ko nors daugiau. Galėčiau pasakyt, kad neskaitykit Nick Cave knygos. Bet negaliu to padaryt, todėl sakau, kad skaitykit. Va ten atrasit visas absurdiškas tiesas apie tai, kur gyvena dievas ir kad jis turi daug liežuvių. „O Dieve! - pamaniau net sublogavęs nuo to vaizdo, -ką jie padarė Tavo namams?“ Bet niekas neatsakė - nes Dievas aiškiai čia nebegyveno. Tobula. Dar šiandien ant palangės turėjau daugiau nei pusę tūkstančio pienių. Ir kaip gera buvo paleist pūkus į orą skambant Apo Nothing else matters. Kiek daug norų išlėkė į dangų, kiek jų peržengė dvylikos kilometrų ribą.. Galiausiai garsiai garsiai ištariau Soulmates never die ir paleidau paskutinius pūkus ten, kur nėra vietos nuliams. Ten, kur niekas nemurkdo tavęs mėšle. Ten, kur nėra mirties kvapo ir nebūna plikledžio. Ir man nesvarbu, kad Kurtas Cobainas, paskaitęs mano perkurtus My girl dainos žodžius į My boy, pirmiausiai nusijuoktų, o tada paspaustų Play ties daina Bang Bang (My baby shot me down). Nes aš šypsausi. Šypsausi ir nesvarbu, kad teko palaidot dvejus metus tarnavusias ausines. Viskas taip gerai, kad norisi grot Sleeping with ghosts kiaurą naktį atsisėdus po lietum.

Komentarų nėra: