penktadienis

Because of the times.

Kol Haruki kraipo knygos siužetą taip, kaip tik jam patinka, o aš savo ruožtu verčiu puslapį po puslapio su lengvu muzikos fonu, tol, kol groja Kings of Leon, tol kol jie ramina savo dainų paprastumu, tada, kai mąstau, kaip rytoj per ūžiančias gatves keliausiu su glėbiu rožių, tol, kol aš tikiuosi, jog jos bus geltonos, o ne rožinės, ir tada, kai vis dar pykstu ant Lauros suolo, nes būtent jo kampo dėka mano kairė ranka pavargsta grojant, ir kol mano dešinė ranka šalta, kol akys nori užsimerkt, verkiant nori tamsos, nors tamsoj geriau nebus, bet jos vis tiek beviltiškai ten nori, tol, kol į mano dėžės atmintį sėkmingai plaukia Metallica, Stereophonics, Mamontovas, Foje ir dar toks koncertukas, kuriame Apo kankina savo čeles, ir vat tol, kol stebiu užrašą, kad Metallica jau atkeliavo, kol matau, kad reikia atrašyt, nes yra gautas vienas pranešimas nuo Angelo, ir tada, kai atrašinėju, kai matau, kaip paprastas teksto gabalas keliauja šešiasdešimt tris kilometrus, kad būtų perskaitytas dviejų gražių akių, tol, kol aukštai danguje žybsi trys tūkstančiai žvaigždžių, tol, kol mąstau, ar Muzika yra ta du tūkstančiai devyniasdešimt devintoji, ir tada, kai mintis, jog 1965 metais mūsų mylimas fizikos mokytojas buvo hipis, kelia šypseną, kol mama kankina televizorių, net tada, kai pasaulis sukasi niekam nerūpimo dydžio greičiu, mes laukiam. Ir aš taip ganėtinai nedrąsiai, bet atsižvelgiant į šiandienos rezultatus jau galiu tvirtint, jog moku pagrot kiek daugiau nei penkiasdešimt pirmų Nothing else matters sekundžių. Jausmas nuostabus.

1 komentaras:

Aurimas Nov rašė...

Laukėm laukėm laukėm ir sulaukėm. :)