pirmadienis

Twenty years.

Literatūros pamoka. Mokytoja duoda skaityt J. Aisčio eilėraščius. Permetu akimis. Nieko gero. Dešinėj puslapio pusėj pamatau tekstą, kuris kažkodėl patraukia akis. Tą pačią akimirką išgirstu, kaip mokytoja sako: — Tų Čiurlionio ištraukų tai neskaitykit, jie čia ne į temą, apie juos bus kalbama vienuoliktoj klasėj. Spėkit, ar man įdomūs tie žodžiai.? Ne. :) Permetu akimis Aisčio vyšnių kupinus eiliukus ir pradedu skaityt Čiurlionį. Niekada neteko akyse matyt jo raštiškų darbų. Bet kai perskaitau, tai noriu skaityt vėl ir vėl, ir vėl. Tos eilutės tokios artimos. Tokios mielos. Štai kokios:
M.K. Čiurlionis
Iš laiškų Sofijai
Pažadėjau parašyti Tau laišką. <...> Žiūrėk, tarp snieginių kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę; ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri, plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką uždainuos himną saulei. Himną saulei! Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos. Ak Tu, mažytėlė. Pažadėjau laišką tau parašyti... * Tu juk miela esi. Tokia mažytė mažytėlė, o žiūri iš po surauktų antakių taip rimtai, kaip sfinksų ir piramidžių karalienė žvaigždžių tylos naktį. Žiūri, tarsi bekraštės dykumos gale būtum pastebėjus mažą skorpioną. Neraukyk antakių, mažyte, leisk skorpionams gyventi Tavo dykumoje. Juk žinai, kad jie greitai mirs, susigėlę savo pačių nuodais. Ta naktis Tava, ar girdi, mažyte.? Klausyk, klausyk atidžiai, sulaikyk kvapą ir klausyk! Girdi.? Kaip tyliai tyliai kalba žvaigždės: „Ta naktis Tava, mažyte“. Taigi matai, esi tylios ir žvaigždėtos nakties Ponia, piramidžių, sfinksų ir bekraštės dykumos karalienė. Šypsaisi.? Ak taip, esu juk toks pat didelis karalius, nes esu čia prieš Tave, nes matau Tavo šypseną, Tu mažyte, tokia tartum labai mažytėle. * <...> Pažinau ją labai seniai. Gaudžiau su broliais žuvis, ir buvo stebuklinags sidabrinis rytmetis virš Baltijos. O štai atplaukia laivas, tartum sapnas, lyg stebuklas — deimantai, rubinai, smaragdai, o laive buvo Ji. Barė mane, bet susipažinome, ir buvo paskui gera /kirtis ant e/. Dabar vėl susitiksime ir plauksime tuo pačiu laivu toli toli, kur jau nebėra horizonto nei jokio žemiško daikto, tik didelė šviesa ir tyla begalinė ir baltos gėlės ir auksinių varpų muzika. Matai, koks aš būsiu laimingas. <...> ------------------------------------- http://www.4shared.com/file/83761740/f82df2a1/2-08_While_My_Guitar_Gently_Weeps.html

3 komentarai:

Aurimas Nov rašė...

There are twenty years to go.. :)
Įspūdingi tekstai. :) Vienareikšmiškai. Nebe kūryba, o tikras meno kūrinys.

Em. rašė...

kaaaaaip malonu sutikt panašiai mąstančių žmonių. dėl Laiškų Sofijai. visad sakiau, kad čia bene gražiausias sukurtas dalykas, kurį esu skaičiusi...

Anonimiškas rašė...

nerealu ;))