sekmadienis

Sweet little words.

Šiandien laikydama rankose didžiulį puodelį karamelinės arbatos mąsčiau apie vakar vakarą ir naktį. Perkračiau viską. Ir buvo gera. Ir dar labai gera, kad mes pagaliau vis tiek darysim Placebo vakarą. Ir, tikiuosi, ne kartą ir ne du. Tada pagalvojau, kiek daug žmonių pasauly kvėpuoja. Ir labai smagu, nors prisipažįstu, kad truputį keista, žinot, jog kažkur, Somewhere around nothing, /šioje vietoje norėčiau taip tobulai ištart šį kūrinio pavadinimą, kaip tai moka padaryt Eicca./ yra toks žmogus, kuris kaip ir aš kvėpuoja tamsa. Kuris klauso tų pačių žodžių kaip ir aš. Kuris tyliai su manim niūniuoja dainos Blind priedainį. Ir kada nors to nereikės daryt atskirai. Kada nors. Kur nors. Somewhere around nothing. Tada dar kyla noras šypsotis. Ir šypsausi. Laikau puodelį rankose ir šypsausi jam. Tą akimirką pagalvoju, jog viskas taip primena du karamelinio cukraus gabaliukus, šokančius mano karamelinėje arbatoje.
Užverčiau paskutinius Murakami Negailestingos stebuklų šalies ir pasaulio galo puslapius. Pabaigus apima toks keistas jausmas, mat Haruki lyg ir užbaigia, bet vistiek nepasako visko, ką norėtum žinoti. Ir dabar ant mano stalo guli knyga su bėgančiu Jim Carrey atvaizdu. Gyvenimo ironijos kupinas skaitalas, su puikiais žodžiais prieš prologą:
Išminčiui pakanka smiltelės, kad įsivaizduotų visą visatą, o kvailys tik atsigula į jūros dumblius ir voliojasi, kol jais visiškai aplimpa. Tada jis atsistoja ir išrėžia: „Ei, aš juk esu žmogus vijoklis!“.
-------------------------------
Pink dainuoja: It's gonna be a long way to happy. Aš sakau, kad mano laimė yra už šešiasdešimt trijų kilometrų. Juos galėčiau nubėgt per... penkis šimtus keturias minutes. Tai užtruktų daugiau nei aštuonias valandas. Vis dėlto, būtų smagu. (wasntme)

Komentarų nėra: