ketvirtadienis

Šalta kosminė medžiaga.

Kartais aš garsiai trenkiu mokyklos durimis, vienu žingsniu nulipu tuos keturis laiptus ir ausyse garsių garsiausiai šniokščiant Poisonblack dainai Rush greitai lekiu per balas, didžiulius jų vandens purslus vaikydama į šalis. Tada beveik nekvėpuoju. Tada nebelieka minčių. Ir tik įpusėjus dainai pakeliu galvą aukščiau ir sulėtinu gyvenimo tempą. Ir eilinį kartą suprantu, kad neverta niekur bėgt. Bėgt ir slėptis. Gali bandyt, bet anksčiau ar vėliau suprasi, kad tai — neįmanomas dalykas. Ir visgi po tokių bandymų dingt į rūką būna gera sugrįžt. Kai žinai, kad tavęs kažkas laukia. Bet tik tada.
O kartais būna, kad savastis atsisikiria ir palieka viską ant Žemės paviršiaus, o pati tuo tarpu nugrimzta kažkur kosmose. Kažkur, kur jai nerūpi gama spinduliai ir spektro spalvos. Sako, laikykis. Kartais to nesinori. Mat kosmose nėra kur įsikibt. Nėra jokių konstitucijų ir nutrauktų stygų. Ir kosmose vietų rezervuot išvis neįmanoma. Tada spaudžiu mygtuką STOP visiems Lovesong'ams, mat jie taip įsikimba savo pirštais į mane, kad kyla noras lipt ant stalo ir liest lubas. Liest jas užvertus galvą tol, kol šiltas lietus savais keliais grįš atgal į akis. Ten kur jam ir vieta. Ir visa tai primena dainos eilutes: Manęs nėra, aš ilgesiu virstu iš lėto. Kampučiai lūpų sniego jau pilni...
Matėt kada paukščius rūke.?

2 komentarai:

lietu_vaitė rašė...

Nemačiau, jie turbūt ir patys savęs ten nemato.

Cloud.* rašė...

Turbūt nemato. Bet vaizdas išties nuostabus būna.