sekmadienis

Laikas sustos ir ateis ruduo.

Dabar noriu nakties ir vasaros. Noriu nubraukt ranka visus daiktus, išmėtytus ant palangės, ir plačiai plačiai atsidaryt langą. Noriu įleist tą ramią vėsumą ryto belaukiant. Tada sėdėčiau ant tos ribos, kuri skiria realybę nuo svajonių, ir būčiau dviejose vietose vienu metu. Nuleisčiau basas kojas į debesis. Ir būčiau arti dangaus. Taip arti, kaip net pats Gagarinas nebuvo. Visos žvaigždės būtų mano. Ir mėnulis. Sėdėčiau ant tos ribos užvertusi galvą ir jausčiau vėjo pirštus tarp mano plaukų sruogų. Noriu girdėt, kaip užsimerkia mano blakstienos. Ir noriu, kad imtų lyt tiesiai iš giedro dangaus. Tada pirštu ore užrašyčiau: Aš stebėjau tave vidurnaktį, tavo baigiančias degti akis. Ir žinau, ko bijai, ką slepi, ką saugai. Ir žinočiau, kad pasaulyje yra žmonių, tokių kaip aš tik visiškai kitokių, kurie kartu su manim sėdi ant realybės ir svajonių ribos, o skaitydami šiuos žodžius svajingai nusišypso. Va jum ir viršūnių ir gelmių poetika.

7 komentarai:

Aurimas Nov rašė...

Gražu. (nod)

Dojitoku rašė...

Skaitydama svajingai nusišypsojau. :)

Augustė rašė...

Neviliok čia su ta vasara... :)
Gražu. Tavo visi pranešimai tokie mieli ir svajingi pasidarė. Nors ne, jie visad tokie buvo, bet vis dažniau perskaičius plačiai nusišypsot noris.:) Kas čia taip paveikė? Ar man vaidenasisisisi?:D

Cloud.* rašė...

Kaip šaunu, kad mano svajonių klodai verčia žmones šypsotis. :)
O kas paveikė mane tai net nežinau. Gal tas jausmas, kai parašai dainą ir taip nekantrauji ją kam nors pagrot. :D

Augustė rašė...

Pagrok mum ^^ kaip nors.:)

Aurimas Nov rašė...

parašai dainą ir taip nekantrauji ją kam nors pagrot.
Tuoj apsiverksiu, damn..:)
Reikia nuo šios minutėlės pradėt pinigus taupyti kažkam.

Cloud.* rašė...

Geeeerai, pažadu — melodiją gausit visi. Žodžius su laiku irgi. Bet aš taip nooooriu, kad kas nors sėdėtų prie manęs ir klausytų, o ne kad kas nors sėdėtų už šimtų kilometrų ir klausytų, bet aišku antras variantas irgi labai geras, todėl čia viskas labai gerai ir aš jum pagrosiu (nod). :D

Aurimai, neverk, nėra reikalo.:) Ateis tas laikas, kai mes lipsim ant stogo arba į patį Everestą ir tas Penkias Amžinybes galėsiu grot nors ir tūkstantį ir tris kartus. :)