antradienis

Aš būsiu čia.

Aš labai stengiausi rišliai išdėstyti savo mintis, tačiau raudonas rašalas nelabai norėjo manęs klausyti. Bet aš stengiausi. Taip pat vienas iš dalykų, kurį norėjau įgyvendint, tai padaryt foną šioms mintims. Pagrot kokias penkias gražiausias dainas, tačiau atsisakiau šios minties. Net nežinau, kodėl. http://www.4shared.com/file/78243992/f2308cc4/Aukstai_Danguje.html ------------------------------------- Kartais norisi tik sėdėti su tyliomis ausinėmis ausyse ir įsivaizduoti, jog iš jų sklinda muzika. Nuostabi melodija, kupina spengiančios nakties. Norisi nekvėpuot, nepabust iš tos nirvanos gniaužtų. Norisi bijot įkvėpt. Norisi bijot. Bijot atsimerkt. Pabust. Pabust ir neberast tų ašarų, kurias dar prieš porą akimirkų ketinai nuošluostyti atgalia ranka. Gal todėl kartais pirštų galiukus užpildo nenumaldomas šaltis. Jei galėčiau, niekada nepabusčiau. Norėčiau pasakyt: „Aš atėjau. Niekas manęs nestabdo“. Jei tik pažadėtum, kad ta nirvana nėra vien sapnas, kad ji ne vien rūkas, kuriame slepiu savo sulaikytą kvapą bei savinuosi lašus, kybančius ant blakstienų galiukų. Aš nežinau, ar toks dalykas yra iš viso įmanomas, tačiau noriu bent jau šiame gyvenime nepaleist tos rankos, kurią laikau naktimis. Šilta. Gera. Ramu. Saugu. Kai jaučiu neegzistuojantį delno atstumą, praeitis nusuka savo žvilgsnio atodūsius. Ir žinai.? Jei pasakytum, kad reikia, aš bėgčiau. Tūkstančius kilometrų per vieną naktį. Nes dabar nenoriu pasiduoti tylai. Dar ne dabar. Ir niekada. Jei pasakytum, kad reikia, aš eičiau per balas basa, gaudyčiau boružę rasotoj žolėj, nemiegočiau penkias paras ir išmokčiau mintinai Šekspyro sonetus. Ar tada pasakytum, kad jau nėra kur daugiau pabust.? Tada iš mano tylinčių ausinių prasiveržia gitaros kvapas, žadantis aukštą slėgį, tris laipsnius šilumos Helsinkyje ir smarkų nirvanos sutiprėjimą. Kartais užtemsta akyse vien nuo minties, jog galbūt jautiesi taip pat kaip ir aš, o aš — lygiai taip kaip tu. Visa tai — lyg vėjas plaukuose. Nematai, bet jauti, kaip jis ieško tavo kvapo. Negirdi, bet klausai, kaip jis žaidžia su tavo plaukų sruoga. Todėl labai dažnai noriu būti vėju. Tam, kad galėčiau ilsėtis ant tavo peties, kai pirštai ima degti muzika. Vidurnaktis visada būdavo ypatingas metas, tačiau dabar jis teikia tūkstančius tūkstančių kartų didesnį džiaugsmą nei teisingai sudėti kableliai lietuvių kalbos teste. Ir vieną naktį aš tave vistiek pažadinsiu. Pažadinsiu, kai laikrodyje vogčiomis sužibs keturi apvalūs nuliukai. Ir pasakysiu paslaptį. O tada vėl paleisiu tave atgal į sapnus. Ten, kur šiluma turi apčiuopemesnį pavidalą. Jei tai būtų mano valioje, iki tavo namų man dabar būtų likę tik keturi kilometrai, kuriuos nubėgčiau per vienuolika minučių. Vienuolika minučių, kurioms egzistavimas paskutiniu metu rūpi mažiausiai. Aš atėjau. Manęs niekas nestabdo. Tai lyg muzika mano krikšto tėvo rankose, lyg daina apie žvaigždę, nupiešusi mums lietų iš giedro dangaus. Aš atėjau. Manęs niekas nestabdo. Nestabdo nei lietus, nei sunkumas blakstienose, nei tai, kas lieka tarp eilučių. Manęs nebestabdo baimė, nebelaiko niūraus ryto dvasia. Aš čia. Aš atėjau. Pasakyk, ar galiu pasilikt.? ----------------------------

2 komentarai:

paliesk_mano_veidą rašė...

Gražu. Įdomu. ;>
Ir tikriausiai kur parašyta apie Vidurnaktį, tai pagal Atika - Vidurnaktį?. Nuostabi daina. ;]

Cloud.* rašė...

Taip, tą dainą galima čia rast. :)