sekmadienis

Pranešk, kai norėsi, kad pasidalinčiau šiuo jausmu.

Išjungiu šviesas ir atsidengiu užuolaidas. Atsisėdu. Ir užsimerkusi įkvepiu. Tada atitraukiu rankoves iki alkūnių ir tyliai uždedu delnus ant slidaus paviršiaus. Pirštai lėtai priglunda. Sulaikau kvėpavimą. Skaičiuoju iki dešimt. Ir įleidžiu į plaučius orą. Tada dar kartą. Ir dar. Taip iki tol, kol išdrįstu atitraukt atšalusius delnus. Kairės rankos pirštai apglėbia grifą. Akordas Em. Vienintelis. Vienintelis, nuo kurio prasideda viskas. Bet jis dar surakintas. Paklydęs tuose penkiuose oro labirintuose tarp ataušusių stygų. Prispaudžiu dvi stygas. Laikau jas taip tvirtai, rodos, saugau, kad jos nepabėgtų. Vos užgaunu pirmą stygą. Jos aidas lyg tylus klyksmas pasklinda kambary. Paliečiu antrą. Trečią. Sustoju. Užsimerkiu. Ir su tyliu atodūsiu dėsningai nuskamba tas stebuklingas garsas. Šešta, trečia, antra, pirma, antra, trečia... Išnyksta oras. Išnyksta laikas. Tas jausmas pavagia viską ir sutalpina į spintą. Tas jausmas priverčia juo kvėpuot. Priverčia atiduot jam viską. Mintyse lėtai slenka dainos eilutės. Palikdamos savo šešėlius lyg ženklus, kad dar sugrįš. Paskutiniai akordai atima kvapą. Plaukų sruogos krenta ant švytinčių akių. Ir taip iki kol viskas nutyla. Kol paskutinės stygų aimanos pranyksta tamsoje. Neatleidžiu stygų tol, kol pirštų nepradeda vert skausmas. Tai jis mane grąžina atgal. Atgal, kur teka laikas. Atgal, kur nubraukus plaukus nuo akių supranti, jog šitas jausmas priklausė tik tau. __ O čia šioks toks lobis jūsų alternatyvios muzikos kolekcijai: http://www.4shared.com/file/70415384/7e2e0b0/03-blue_foundation-eyes_on_fire.html

4 komentarai:

Aurimas Nov rašė...

Nice nice nice.:)

Cloud.* rašė...

(sun) (sun) (sun)

Augustė rašė...

Iš to nuostabumo nėra nei ką pasakyt :)

Cloud.* rašė...

Tai ir negerai, kad nėra. :D