šeštadienis

ba da da da da da

Diena, kai nesinori sėdėt užsiklijavus šypseną. Nesinori nenumaldomai į visas puses kartot I'm alright, I'm just fine.. Todėl tokius nenorus malšinu Pink daina So What. Ir Paramore, ir Papa Roach, ir Yellowcard, ir viskuo, kas tik turi linksmas melodijas. Paaiškinti, koks jausmas su tokia sumaištim širdy bei sieloj niūniuot So so what, I'm still a rockstar, I've got my rock moves and I don't need you yra sunku paaiškint. Atrodytų beveik linksma, jei ne tas suknistas minčių gumulas, jei ne tie priekaištai sau, vat todėl šiandien prieš miegą iki nukritimo klausysiu dainas, kurios neleidžia kvailoms idėjoms verstis per mano pirštus. Noriu geltono mediatoriaus, kuris vos prie jo prisilietus subrazdėtų no nothing else matters ir kuris kvepėtų Life Burns ritmu. Tai vienintelis realus daiktas, kurio noriu Kalėdoms. Visi kiti norai arba per daug nerealūs, arba susiję su mėnuliu.

2 komentarai:

Aurimas Nov rašė...

Hm... Visiems būna tokių dienų. Ir gerai, kad nesistengi užsiklijuot šypsenos. Tai kažkaip būtų ne "gretiška". Šiaip yra tokia japonų (!) psichologės/o versija/idėja/teorija, kad geriausias būdas išbristi iš tokios nuotaikos tirštimo yra pasinerti į jį kuo giliau, , sukeliant maištą savyje. Kadangi nežinau tos Pink dainos (o gal tik manau, kad nežinau), nežinau, ką ten klausai, bet vis gi siunčiu mėnuliškus linkėjimus. (sun)

Cloud.* rašė...

Tą dainą žinai. Ją dainavo per EMA.