penktadienis

Ištrauka iš Dansu Dansu Dansu, 9 skyrius.

Apie vienuoliktą valandą vakaro jau buvau nuveikęs viską, ką tik įmanoma nuveikti. Nusikirpau nagus, išsimaudžiau vonioje, išsivaliau ausis, net naujienas pažiūrėjau per televizorių. Padariau atsispaudimų, pritūpimų, pasirąžiau, pavalgiau pietus, iki galo perskaičiau knygą. Bet miegas neėmė. Ketinau ištirti tą darbuotojų liftą dar sykį, tačiau buvo per anksti. Reikėjo laukti iki vidurnakčio, kol juo keliaus mažiau viešbučio darbuotojų. Pagaliau nusprendžiau, jog pakilsiu į barą dvidešimt šeštame aukšte. Šildžiau delne stiklą martinio bereikšmiu žvilgsniu žvelgdamas į tuštumoje sūkuriuojančius baltus kąsnius. Mąsčiau apie senovės egiptiečius, mėginau įsivaizduoti jų gyvenimą. Kažin kas lankė tą plaukimo klubą.? Be abejo, faraonų klanas, aristokratai, aukštuomenė. Madingi, pasiturintys senovės egiptiečiai. Jiems tikriausiai priklausė kokia Nilo dalis, o gal savo karališkų yrių jie mokėsi specialiai įrengtuose baseinuose.? Betrūko tik išvaizdaus, mielo plaukimo mokytojo, panašaus į tą mano bičiulį kino žvaigždę, kuris kreiptųsi į kilminguosius maždaug taip: „Puiku, jūsų didenybe, gal tik derėtų plaukiant krauliu kiek toliau ištiesti dešinę ranką“. Dangaus žydrumo Nilo vandenys, žėrinti saulė, persirengimo namukai, būtinai šiaudiniais stogais, ir dar reikia palmių skėčių; ietimis ginkluoti kareiviai gina nuo krokodilų ir mirtingų prastuolių; siūruoja nendrės, faraoną supanti minia. Taip, žinoma, leido laiką sūnūs, bet kaipgi faraono dukterys.? Ar moterys mokydavosi plaukti.? Pavyzdžiui, Kleopatra. Jaunystėje ji atrodė kaip Džodi Foster, — ar jai irgi būtų apsukęs galvą mano bendraklasis, plaukimo mokytojas.? Tikriausiai. Juk jis tam gimęs. Kažkas turėtų pastatyti tokį filmą. Už tokį aš tikrai sumokėčiau. Ne, plaukimo mokytojas negali būti žemos kilmės. Jis turėtų būti Izraelio arba Asirijos karaliaus sūnus ar ne menkesnis asmuo, pagrobtas mūšyje ir kaip vergas atgabentas į Egiptą. Tačiau net pavergtas jis nepraranda nė trupinio savo didžiadvasiškumo. Tuo jis skiriasi nuo Čarltono Hestono ar Kirko Daglaso. Šypsodamas jis žybčioja kerinčiai baltais dantimis, aristokratiškai nusimyža. Paskui atsistojęs ant Nilo krantų išsitraukia havajietišką gitarą ir užtraukia „Rock-a-Hula-Baby“ priedainį. Aišku, tinkamesnio kandidato šiam vaidmeniui nesurasi. O paskui vieną dieną pro šalį traukia faraonas ir jo palyda. Plaukimo mokytojas, išėjęs ant Nilo pakrantės su dalgiu pjauti nendrių, išvysta apsiverčiant baržą. Nė akimirksnį nedvejojęs jis neria į upę, didingais kraulio grybšniais prisiiria prie skęstančios mergaitės ir, aplenkęs krokodilus, nuskuba į krantą. Ir visa daro su gracinga jėga. Taip gracingai, kaip uždegdavo Bunzeno degiklį per gamtos laboratorinį. Faraonas baisiausiai nustebintas ir pamano — nuostabu, aš pasikviesiu šį jaunuolį, kad išmokytų plaukti mano sūnus. Kaip tik prieš savaitę buvęs plaukimo mokytojas pasirodę esąs prieštara ir buvo nusviestas į bedugnę duobę. Taigi mano klasės draugas tampa karališkuoju plaukimo mokytoju. Ir jis toks mielas, kad visi jį garbsto. Vakare damos patarnautojos išsitepa savo kūnus aliejais bei kvepalais ir skuba į jo lovą. Faraono sūnūs ir dukterys nuoširdžiai jį pamėgsta. O štai nauja scena, prilygstanti Besimaudančioms gražuolėms arba kiek panaši į filmą Karalius ir aš. Mano bendraklasis su faraono sūnumis ir dukterimis dalyvauja didžiuliame puikiai organizuotame plaukimo parade, skirtame faraono gimtadieniui. Faraonas užlietas džiaugsmo, tai dar labiau įkvepia jaunimą. Tačiau mano bendraklasis nepameta galvos. Jis — įsikūnijęs kuklumas. Jis šypsosi kaip visuomet ir elegantiškai myža. Kai freilina palenda su juo po antklode, jis visą laiką ją glamonėja, pamažu atvesdamas prie orgazmo aukštumų, o paskui glosto jai plaukus kartodamas: „Nuostabesnės už tave nemačiau“. Jis malonus vaikinas. Trumpam pamėginu įsivaizduoti, kaip atrodytų pergulėti su Egipto rūmų dama. Tačiau paveikslas kažkodėl nesiklijuoja. Kuo labiau stengiuos, tuo smarkiau jis primena dvidešimtojo amžiaus Fokso kompanijos filmą Kleopatra. Labai epiškas. Elizabeta Teilor, Ričardas Bertonas, Reksas Harisonas. „Holivudo egzotikos“ stilius: alyvuogių spalvos odos ilgakojės vergės, vėduoklėmis ilgomis rankenomis mosuojančios virš Lizos, kuri vieną po kitos nutaiso aistringas pozas, mėgindama sugundyti mano bendraklasį. Egiptietiškoji femme fatale. Bet Džodi Foster Kleopatra jau beviltiškai jį įsimylėjusi. Sutinku, banalybė, tačiau tai juk kinas. Gali sakyti, jog jis pats ne mažiau susižavėjęs Džodi Kleopatra. Tačiau jis ne vienintelis, pametęs galvą dėl Kleopatros. Juodas kaip naktis Arabijos princas irgi dega aistra jai. Jis taip ją įsimylėjęs, jog vos apie ją pagalvojęs iškart panūsta šokti. Šis vaidmuo tarytum pagal užsakymą Maiklui Džeksonui. Iš meilės jai jis perkirto Arabijos smėlynus ir atkeliavo į Egiptą. Regime jį šokantį aplink karavano laužavietę, purtantį tambūriną ir dainuojantį „Billie Jean“. Jo akys žėri žvaigždžių šviesoje. O tada, aišku, tarp Maiklo Džeksono ir mano bendraklasio, tai yra plaukimo mokytojo, įsiplieskia peštynės. Įsimylėjėliai rungtyniauja. Čia mano fantazijos nutrūko, nes priėjo barmenas ir atsiprašęs pareiškė, jog jie užsidarą. Ketvirtis po dvylikos. Buvau paskutinis lankytojas bare, taurės jau džiūvo ant šluosčių, o barmenas kone baigė tvarkytis. Ar aš visą laiką čia kūriau tas nesąmones.? Na, ir idiotas.! Pasirašiau sąskaitos skiautelę, nurijau martinio likutį ir išėjau. Vilkdamas kojas, rankas susikišęs į kišenes, nušliumpinau iki lifto. Tačiau argi Džodi Kleopatra nebuvo verčiama ištekėti už jaunesniojo savo brolio.? Mano pramanytas scenarijus rutuliojosi toliau. Negalėjau išmesti jo iš galvos. Scenos keitė viena kitą. Ištekėti už išsivėpėlio, sukčiaus jaunesniojo savo brolio.? Na, kas tiktų šiam vaidmeniui.? Vudis Alenas.? Atsikvošėk, tai juk ne komedija.! Mums nereikia dvaro juokdario, skaldančio kvailus pokštus ir daužančio sau per galvą plastmasiniu plaktuku. Gerai, dėl brolio nuspręsime vėliau. Faraono vaidmuo turi tekti Lorensui Olivjė. Šiam nuolat migrena, nuolat spaudžia pirštus prie smilkinio. Visus, kas jį nervina, sviedžia į bedugnę duobę arba siunčia į Nilą nardyti sykiu su krokodilais. Protingas, žiaurus, nervingas. Žmones mato kiaurai, vos žvilgtelėjęs į akis, o paskui ištrenkia vargšus į dykumą. Och, nelengva parinkti vaidmenis, o štai jau atlinguoja ir liftas. Durys prasiveria be garso, kaip visada. Aš įžengiau vidun, paspaudžiau penkiolikto aukšto mygtuką. Mintyse vėl grįžau prie savo egiptietiško filmo. Nepasakyčiau, kad savo noru, ne, tiesiog negalėjau liautis. Scena pasikeičia, regime negyvenamas dykumas. Urve dykvietėje, pasislėpęs nuo visų, gyvena pranašas atsiskyrėlis, ištremtas faraono. Jam išbadytos akys, tačiau stebuklingu būdu jis rado kelią per dykumą. Avies kailis pridengia jį nuo negalestingai kepinančios saulės. Gyvena visiškoje tamsoje, minta skėriais, laukinėmis žolėmis. Jis mato regėjimus, atspėja ateitį. Jis regi faraono žlugimą, Egipto saulėlydį, svyruojančius pasaulio pamatus. Tai Žmogus Avis, galvoju. Žmogus Avis.? Lifto durys tyliai prasivėrė, aš išžengiau nesvarstydamas. Žmogus Avis.? Senovės Egipte.? Tačiau ar mano filmas nėra tik beprasmiškas kratinys.? Aš jį pramaniau, susikišęs rankas į kišenes, stovėdamas visiškoje tamsoje. Visiškoje tamsoje.? Tik tada pastebiu, jog dingo šviesa. Nė ruoželio šviesos. Kai už nugaros užsivėrė lifto durys, mane apglėbė tiršta juoda tamsa. Neįžiūrėjau savo paties rankų. Muzikos įrašas irgi nutrūko. Jokio „Love is Blue“ ar „A Summer Place“. Vėsu, trenkia pelėsiu. Stovėjau vienas, nugrimzdęs į visišką nieką.

2 komentarai:

Aurimas Nov rašė...

Ištraukia verčia iš koto. Šakės!!! Rašausi šito žmogaus pavardę ant lapuko.:))

Cloud.* rašė...

Rašykis, tik nepamesk lapelio. ;D