šeštadienis

Apmąstymų link.

Pirmas pusvalandis davė mažiau apmąstymų nei antrasis. Kažkaip dažniausiai taip ir būna. Eidama žinojau, kad nenoriu šiandien jokių sunkių dainų. Gatvės visai nupilkėjo. Dangus lyg dar labiau prispaudė prie žemės, trukdydamas atsiplėšt nuo jos net per šešis milimetrus. Tai vat. O miestas šiandien beveik pilnas. Pilnas nukritusių lapų likučių, kuriuos mindo praeiviai. Ėjau ir klausiausi akustinės Lovesong For No One dainos, kai į švelnius akordus įsibrovė už manęs ėjusių vaikinų kalbos. Kažkaip suerzino. Nebebuvo kaip pagarsint, nes dažniausiai muzikos klausausi kiek tik leidžia iPod skaitliukas. Ir šįkart buvo ne kitaip. Padidinau žingsnius. Bet tai nepadėjo. Jų žodžiai kone perrėkė mano dainą. Nieko nebus, pagalvojau. Pastūmiau Hold mygtuką ir akimis perbėgau per dalį dainų. Paskui paspaudžiau Play. Ir Master Of Puppets kaipmat išgrūdo lauk praeivių šnekas, pravažiuojančius automobilius ir aplinką. Nenorėjau, kad kas nors lįstų į mano vidų, į mano minčių sūkurius. O sūkurys toks lemtingas žodis. Jis dažnai būna rašybos testuose ir šaiposi iš tavęs, jei sumaišai tas u ir ū raidytes. Taigi, kai tik mano muzikos drumstėjai paliko mane ramybėje, aš išjungiau tuos visus būgnus ir rėkavimus Master, Master,... Užkliuvau už dainos Meds ir truputį jos pasiklausiusi išjungiau. Gerbiu bibliotekos aplinką, todėl ten vaikštau tyliai ir ramiai. Užmečiau žvilgsnį į užrašą, skelbiantį jog paltus reikia palikti rūbinėje. Bet aš niekada taip nedarau. Atiduodu perskaitytas knygas ir neriu tarp lentynų. Kvėpuoju tuo popieriaus kvapu, žvilgsniu naršau autorių pavardes. Nukeliavau prie S/Š raidžių. Aptikau Koji Suzuki Tamsus Vanduo. Pavarčiau. Bet pagalvojau, kad šįkart jo „siaubo“ istorijų mano siela netrokšta. Žemiau tvarkingai kvėpavo Šekspyras su savo eilėmis. Žvilgt. Romeo ir Džiuljeta, Hamletas, Vasarvidžio nakties sapn... Hamletas.!!! Paėmiau nedidelę knygutę ir perverčiau jos puslapius. Klausiausi jų šnarėjimo. Ir pasukau prie kitų lentynų, vieną egzempliorių tvrtai spasdama pamažu šylančiose rankose. Pavaikščiojau netrumpai, aptikau romaną Aš Esu Legenda, bet šįkart dar palikau jį ramybėj. Paskui radau neplonų knygų grupelę. Susidomėjau ir nedvejodama paėmiau vieną. Haruki Murakami Dansu Dansu Dansu. Įvairios nuomonės apie rašytoją ir jo darbus tiesiog privertė įsitikint, kaipgi ten yra iš tikrųjų. Vat. Kelias namo... Dar vienas pusvalandis tarp žmonių, einančių kažkur. Įsijungiau Stereophonics — Drowning. Ir supratau, kiek daug gali reikšt muzika, kiek daug visko yra paslėpta ir užkasta tuose žodžiuose. Daug žmonių praėjo pro mane. Pro daugelį praėjau aš, kvėpuodama rudenio persmelktu oru. Šmėkštelėjo vienas pažįstamas veidas. Ir aš ėmiau galvoti, kaip bus po kokių keturių metų. Ar žmonės, kuriuos laikau draugais, praeis pro mane lyg pro menką šešėlį, nudelbę į žemę akis. Kaip jausiuosi pati, netyčia akis į akį susidūrusi su savo siluetu. Ir ar išvis susidursiu. Kaip bus toliau.? Pamatysim. Jei tik dangus nespaus mūsų per daug ir leis mums pakilti bent truputį aukščiau nei esam.

4 komentarai:

Augustė rašė...

Ooo.... O kada mes muzikos gausim? :D Žadu eit siųstis visas tavo paminėtas dainas.:)

Cloud.* rašė...

Iki apklausos pabaigos liko dar 5 minutės. :D gausit, kai tik surasiu būdą jom patalpint.. :)

Augustė rašė...

Aš rekomenduoju užsiregistruot http://www.divshare.com/ nemokama ir gan patogu. Įkeli dainą ir gauni į ją nuorodą. Labai paprasta.:)

Cloud.* rašė...

Jau išbandžiau, bet ten man kažkodėl nenorėjo įkelt nei vienos dainos. Dabar radau kitą erdvę, tikiuosi pavyks. :)