antradienis

Lovesong.? No, thanks.

Sieloje gyvenančio liūdesio negalima ignoruoti. Jam reikia įkvėpti gyvybę. Radau šias eilutes atsakingai vartydama pernai metų lietuvių kalbos sąsiuvinį. Kažkada jas brūkštelėjau tiesiog paraštėje ir palikau. O šiandien akys užkliuvo už šių kelių žodžių ir supratau, kokie jie velniškai teisingi. Ir dabar turiu virš savęs tokį nematomą pilką debesiuką, kuris lyja ir lyja. Bet ne tam, kad mane pralinksmintų. Jis lyja, nes lietuje nesimato tų pilkai liūdnų akių, priklausančių man. Taip jau būna, kad dažniausiai žvilgsnis užsikabina už tų siluetų, kurie man pernelyg tolimi, kad galėčiau paliesti juos ranka. Kad galėčiau prieit ir tiesiog.. tiesiog. Tiesiog prieit. Tiesiog pasakyt labas ir tada pabėgt toliau nei arti. Kad niekas nematytų tos nevalingai plakančios širdies ir akių, kuriose žaidžia ruduo. Kad niekas niekas nepaliestų, nepajaustų to, kas virte verda ten giliai, kad nepamatytų. O kad aš šitaip galėčiau. Ir po šio sakinio ištryniau jau šešiolika minčių. Ett, kodėl aš negaliu... Nes bijau vėl krist. Bijau ir taškastaškastaškas. O debesiukas nesiliauja lyjęs. Tik dabar aš labai abejoju, kad tu norėtum dalintis su manim bet kokiu lietum. Ne todėl, kad būtum savanaudis. O todėl, kad bijai lygiai taip pat kaip aš. Juk lietus sušlapins tavo plaukus, ir lašais varvančios banguotos sruogos atidengs tas žaismingai švytinčias tavo akis. Juk šito bijai, ar ne.?

Komentarų nėra: