sekmadienis

Ir taip toliau.?

...ir kaip nepaliaujamai lyja ant auksinių rudenio lapų. Tik lyja per daug, ir aš nežinau, ar Tu nori tuo lietumi dalintis.
__
Spėkit, kur vakar buvau. Manau, neatspėsit ir iš trys šimtai penkiasdešimt aštunto bandymo. Bet pabandom nuo pradžių. Taigi, vakar turėjom miesto šventę. Ir nuo 13 iki 17 valandos kaip savanoriai dirbom valgykloj ir aptarnavom žmones. Tai nuo vakar nemėgstu tų savo juodų batelių ir nuoširdžiai užjaučiu visas pasaulio fyfas. Palakstyt su net visai neaukštakulniais batais pirmyn ir atgal nesustojant, dar plius visiem šypsotis, sakyt prašomprašomprašomprašomprašomprašom ir dar kartą prašom iš eilės tikrai varginantis ir ištvermės reikalaujantis darbas. Tai vaikai, nesvajokit būt barmenėm ar padavėjom. Nuoširdžiai sakau, nesvajokit. Nes kojų dar ir šiandien nejaučiu ir dabar dar kažkur du šimtus kartų labiau myyyyliu savo oranžinius kerzus. Tai vat. Nors matyt besišypsančius veidus visada yra gera. Ir vakar jų mačiau turbūt daugiau nei per visą savo gyvenimą. Taigi likus valandai iki darbo pabaigos jau skaičiavom minutes iki laisvės trindamos nuo rankšluostėlių oranžinėm tapusias rankas. Bet žmonės nelabai norėjo laiku išeit, tai baigėm pusvalandžiu vėliau. Tada nejausdama kojų su skaudančiom pėdom nurėpliojau į šventę. Apėjom visas bobutes, siūlančias pirkt visokius niekelius. Ir paskui nugužėjom scenos link. Nes nes nes reikėjo užsiimt vietas prieš vakaro pažibas. Ir vat tada tai prasidėjo... Yvos koncertas. :DDDDDDDDDDDD o kaip linksma buvo. :D su Monika po kiekvienos dainos kėlėm į viršų rankytes su \m/ :D tai vat. Po valandos tos trys gailesčio vertos mergytės nusiriteno nuo scenos ir žmonių aplink sumažėjo kažkur dvigubai. Tai aš dar kiek pastypsojus irgi nusprendžiau eit namų link, nes nebelaikė mano kojytės jau. O miegojau gana gerai ir sapnavau tokį keistą sapną, kuris atsikėlus vertė pagalvot. Visgi gana keista, kad du visai nepažįstami žmonės kartu gali tapt labai labai laimingi. Kad taip sudėtas pasaulis verčia sunerimt. Ir iškilo vienas klausimas. Jei Tu turėtum tokį visai nepažįstamą ir tokį pat laimingą žmogų kaip Tu, bet Tu žinotum, kad rytoj jo neteksi, o jis to nežinotų... Ką darytum.? Ar gali atsakyt.? Nes aš galiu.

7 komentarai:

Aurimas Nov rašė...

kaip fainai :D

Augustė rašė...

:D Jei ne Yvos koncertas sakyčiau kad diena visai puiki buvo... :D Ir visai tau pavydžiu to savanoriavimo... :)

Cloud.* rašė...

Yvos koncerte tiesiog jutau, kaip jos žaloja mano smegenis ir žlugdo morališkai. :D
O savanoriavimas buvo visai jėėė, nes buvo daug gražių žmonių. (mm)

Aurimas Nov rašė...

Yva ne žlugdo morališkai, o tiesiog taršo į gabalus. :))

Cloud.* rašė...

Nevaryk nu. :D

Aurimas Nov rašė...

nevarau :)
tiesiog taip yra...

Cloud.* rašė...

Galvojau, kad jos su savo nelaimingai graudžiais snukučiais pavers mane viena iš Ymou'čių, bet no way. :D