sekmadienis

There's not so much left to say.

Šiandien pavyko išliet mintis. Tikiuosi perskaičius liks bent vienas trupinėlis, kuris išsisaugotų Jūsų atmintyje. Sėkmės ieškant prasmės tarp eilučių. ____ Tu tik dalelė žaidimo. Žaidimo, kuris nesibaigs, kol kas nors vis tampys Tavo marionetės virvutes. Kol kas nors juoksis iš to, kaip bergždžiai Tu diena iš dienos ieškai išėjimo iš šios beprotybės. Kaip diena iš dienos vis labiau trokšti nors gurkšnio laisvės. Jauti, kad užmerktom akim parduotum sielą už sparnus ant nugaros. Žvalgaisi į dangų, stebėdamas paukščius, kai tuo metu virvės vis labiau ir labiau veržia Tavo rankas, kaip oda užsiliepsnoja nuo kraujo pulsavimo. Puikiai pažįsti tą jausmą. Jausmą, kai akyse viskas pavirsta į tamsią naktį, kai kvėpavimas retėja ir jau, regis, kūnas dusliai turėtų kristi ant atšalusios žemės. Bet ne — lieki kaboti lyg kieno nors žaisliukas, iškeltais į dangų delnais. Kartais prabundi naktį ir pagauni save šaukiantį. Rėkiantį žodžius lyg neišklausytą ir užmirštą maldą, kuri nežymiai perskrodusi rūką taip ir dingsta — šalta, vieniša ir nebyli. Kartais Tu sugniauži kumščius ir bandai pabėgti. Tačiau vos po kelių bandymų nuleidi rankas ir rydamas sūrių ašarų skonį užmerki akis. Galiausiai laisvės troškimas ima naikinti Tavo sielą; jis apsigyvena viduje liūdesio forma, kol pradeda Tave smaugti, surakina žvilgsnį ir rėžiasi į kaklą lyg antroji gitaros styga. Tą akimirką nutrūkusios virvės parklupdo Tave ir neišlaikęs pusiausvyros veidu krenti į žemę. Tada imi bėgti. Šalčiui draskant ant rankų laiko paliktas žymes skrieji lyg kulka, kol staigiai sustoji. Žingsnių aidas susimaišo su rudenio dangumi. Krauju pasruvusios akys ieško žvilgsnio, įbesto į Tavo nugarą. Dabar žinau, kad kai nebeliks į ką įsikibt, Tu paimsi mano ranką. Ir mes galėsim kristi kartu.

5 komentarai:

Augustė rašė...

wow...
Tai ką parašei - ypatinga, o skaitant galvoje iškyla atgal besigrežiojančios marijonetės vaizdas, kaip kokiam senoviniam animaciniam filme (damn tą vaizduotę :D). O labiausiai už akių užkliuvo "į kaklą besirežianti antra gitaros styga" (na, čia iš "profesinės" pusės. geniali mintis.:D). Ir wow... ir sugebėk tu man taip nuostabiai iš galvos viską ant lapo perkelt.:)

Cloud.* rašė...

Nuoširdžiai dėkoju.
Pati tą tekstą skaitau ir skaitau, ir turbūt tą darysiu iki kol eilutės išliks atmintyje. Manau, prasidėjus mokslo metams būtų puiku parodyt šitą lietuvių k. mokytojai. ;>
O šiaip, labiausiai gal patinka paskutinis sakinys. Toks.. toks kažkoks. ;>

Augustė rašė...

Paskutinį sakinį perskaityt man prirekė keleto kartų kol įsitikinau, kad ten tikrai vietoj "skristi" parašyta "kristi" :D
Taip, tekstas įspūdingas, ir tikrai vertas mokytojos žvilgsnio. Šauniai pasistengta.:)

Arbata rašė...

Toks jau tas gyvenimas. Nuolatinis bėgimas ir žinojimas, kad yra "kažkas aukščiau mūsų". Kas valdo,seka kiekvieną žingsnį,o nepasisekus,garsiai ir nesigėdydamas šaiposi...

Cloud.* rašė...

Na, skristi ir kristi juk iš esmės tas pats. ;D abiem atvejais jaučiamas oro dvelksmas ir laisvė. Bet tame kritime iš tikrųjų paslėpta viena „gili mintis“ ;D, ir turbūt niekas jos neiššifravo. ;D

O dėl visų Dievų ir neDievų.. Na, nežinau. Vienintelis dalykas, kas yra aukščiau už mane ir kuriuo aš tikiu ir tikėsiu iki gyvenimo galo tai mano Angelas. (sun)