pirmadienis

Pearl Jam — Alive.mp3

Lauk. Tiltas. Diena. Donaldas stovi ant pėsčiųjų tilto krašto. Jis persiropštė per turėklą. Po juo greitkeliu plūsta chaotiškos piko valandos automobilių ir sunkvežimių srautas. Senų gerų vanų nosys kyšo virš bedugnės, tarsi jo žvilgsnio į tikslą rėmas. Na, paveikslas nemeluoja. Tai šuolis į žmogų-mašiną. Kiek iki kelio.? Pakankamai, kad kūnas liktų neatpažįstamas, tiek jam aišku. Tai, kad drebučiais virtusią jo asmenybę teks atpažinti iš įrašų dantisto kortelėje, jo šeimai tikrai nebus malonu. Bet ar jis turėtų leisti šiai minčiai jį atkalbėti.? Jei jis ryšis, Donaldui F. Delpiui tikrai neprireiks gulėti atvirame karste. Dėl suniokoto kūno šeima bus priversta jį kremuoti, tačiau pats savaime šis faktas nėra toks jau blogas. Tiesa, jo pasitraukimas iš gyvenimo šiek tiek prisidės prie šiltnamio efekto, dujų kiekio atmosferoje — jis palaiko Kioto protokolą, — tačiau jam vis tiek maloniau galvoti apie liepsnas nei apie sliekus akiduobėse ir erkes smegenyse bei sėklidėse. Mirtis visada šlykšti. Netgi žvaigždės, degindamos savo dujas ir sprogdamos į supernovas, užteršia tokį plotą, kad paskui to nekilnojamojo turto net ir už dyką nesugebėsi įkišti. Taip, berniukas ant tilto lygina save su vėstančiomis žvaigždėmis, laukdamas, kol įvairios mirties troškimo paskatos — pasišlykštėjimas, pyktis, skausmas, pykinimas, silpnumas, susierzinimas, neteisybės jausmas, pavydas, vienišumas, gailestis — susitelks į jėgą, pakankamai stiprią, kad priverstų jį mestis į priekį. Jis atgniaužia vieną ranką, jausdamas, kad atėjo laikas iš tiesų veikti. Jau pusiaukelėje. Pusiaukelėje į nebūtį. Daugiau jokio apsidraudėliškumo. Pasauli, tark sudie išsigimėliui, tam, kuris net šešioliktojo gimtadienio nesugebėjo sulaukti, didžiausiam nevykėliui, kuris vis dėlto išeina stilingai, tardamas au revoir ir sayonara, ir dar susimatysim visiems nevaikščiotiems keliams ir nematytoms ateitims, visoms neatsegtoms liemenėlėms ir nebučiuotoms mergaitėms, sudie visoms neišmoktoms pamokoms ir nepadarytoms klaidoms bei širdingą atsikniskit visoms kankinančioms gydymo procedūroms bei pažeminimams ir galų gale atia visai parapijai, kuri vargu pastebės, kad dingo dar penkiasdešimt sielą apkibusių kilogramų mėsos. Tada jis manieringai išsitraukia flomasterį ir nusprendžia po savęs kažką palikti, nors menką paskutinę žinutę pasauliui. Tikriausiai niekas niekada jos ir neras, bet ar tai svarbu. Pasaulis pilnas neatpažintų epitafijų, nežinomų inicialų, paliktų ant medžių, išraižytų autobusų stotelėse, atokiose vietose. Na štai jums dar vienas. Patyrusia ranka dažytame metale jis iškeverzoja atsisveikinimo mintį, paskutinę analizę. Baigęs pasirašo, kaip ir pridera puikiam dailininkui. Pagaliau jis pasiruošęs išvykti. Pasiruošęs sprogti ir paskleisti savo daleles po visatą. Jis atsisuka į apačioje kunkuliuojančią betono upę. Nerk, ragina jis save. Nerk, Donai. Mašinos nė akimirką nesustodamos veržiasi plyšiu tarp jo kiek praskėstų vanų. Jis užsideda ausines, savo kišenėje nuspaudžia Play, tada susikaupia stulbinamam šuoliui, kuris jau pirmu bandymu sugėdins visus olimpinių žaidynių dalyvius ir pritrenks žiūrovus, sudėtingiausiam šuoliui, kurio iki šiol net nebandyta atlikti. Epitafijoje jam už nugaros, toje, kurią jis palieka ant turėklo, rašoma: „Noriu susigrąžinti pinigus. Nieko nesupratau.“ DD Komiksai. ___ Anthony McCarten. Superherojaus Mirtis. PearlJam.PearlJam.PearlJam.PearlJam.PearlJam.PearlJam.PearlJam.PearlJam.PearlJam.PearlJam. (h)

2 komentarai:

Augustė rašė...

Bėgsiu pas Karolytę tos knygos skolintis!
O daina jau po truputi keliauja iš neto į manp pc, žiūrėsim kas ten taip sužavėjo :D

Cloud.* rašė...

Knyga tikrai verta dėmesio, patinka, nors dar net pusės neperskaičiau. Kažin, kaip baigsis tam vaikinui, nors nuo tilto vis dėlto jis nenušoko. Tam epizode man patiko tai, kad prieš ketindamas nusižudyti, jis įsijungia savo Ipod'ą. Matyt toks pats muzikos vergas kaip ir aš. ;>
O Pearl Jam man ne tik ta daina patinka. Reiks susirast daugiau tos grupės kūrinių.