ketvirtadienis

Kevin Brooks „Martynas Pigas“. Ištrauka.

Nieko nedariau, tik žiūrėjau per televizorių „Inspektorių Morsą“. Nejau prabanga.? Aš beveik nežiūriu televizoriaus. „Morsas“, „Frosto braižas“, „Viklifas“, tokius filmus. Kartais „Sąskaitą“. Tik tai žiūriu, tik tai man patinka. Detektyvai. Žmogžudysčių istorijos. Klaikiai mėgstu. Nesu labai didelis skaitytojas, bet televizijos serialai puikūs. Po dvi valandas kiekvienas. Nuostabu. Ko daugiau gali trokšti pradedantis detektyvų rašytojas.? Dvi valandos painaus siužeto, klaidinantys įkalčiai, keisti pastoriai, vaiduokliški žmogžudžiai ir senasis gerasis Morsas, visada pabaigoje prisikasantis prie tiesos. Morso filmus tikrai reikia žiūrėti įdėmiai. Nuo pradžios iki pabaigos. Negerai, jeigu televizorius tik fonas, į kurį retkarčiais užmeti akį. Reikia susikaupti ir nenuleisti akių. Kitaip nesuprasi, kas vyksta. O jeigu nesupranti, kas vyksta, nėra prasmės žiūrėti. Taigi trečiadienio vakaras. Aštuonios trisdešimt. Svetainė. Užuolaidos užtrauktos. Šalta oranžinė spalva blykstelėjo už dirbtinių elektrinio židinio anglių. Sėdėjau ant grindų atsišliejęs į sofą, o tėtis sėdėjo savo krėsle ir gėrė. Nežinau, kiek buvo išgėręs, bet nemanau, kad daug, nes jis vis laidė kvailus juokelius apie Morsą bandydamas pasirodyti sąmojingas. Pirmoji pakopa. Jis mane erzino, bet aš sėdėjau nekreipdamas į jį dėmesio, vildamasis, kad pagaliau jam įgris ir jis užsičiaups arba išeis į aludę ir paliks mane ramybėje. Bet neišėjo. Pliurpė toliau. Kas antrą minutę laidydamas beviltiškas pastabas. — Tik pažiūrėk, kaip jis atrodo.! Užsiaugino pilvuką, ar ne.? — Farai nevažinėja jaguarais.! — Nesistebiu, kad jis toks apgailėtinas — kaip gali būti kitoks visą laiką klausydamasis tos klaikios muzikos.! Negalėjo nutilti. Varė ir varė. Neleido susikaupti. Negirdėjau, kas kalbama. Pradėjau nebesuprasti siužeto gijos. Tada jis ėmėsi Luiso. Tikiuosi, žinote, kas toks Luisas, bet jeigu nežinote, jis — Morso talkininkas. Seržantas Luisas. Toks krapštukas, neįtikėtinai genialus. Visiška Morso priešingybė. Vieną ar porą kartų per serialą Morsas pašaukią jį vardu: „Luisai.!“ Tarsi filmo moto. Dėl kažkokios nesuprantamos priežasties tėčiui tai sukeldavo linksmumo priepuolį, vos išgirdęs tą vardą, jis irgi imdavo šūkalioti pamėgdžiodamas Morsą: Luisai.! Luisai.! Luisai.! Ir imdavo kvatoti kaip beprotis iš savo nepaprasto sąmojo. Kai pirmą kartą taip padarė, man irgi buvo beveik linksma, bet kai istorija pasikartojo gal šimtąjį kartą, ėmė darytis bloga. Kodėl.? Kam jis taip daro.? Be paliovos. Kodėl.? Taigi sėdėjau ant grindų pasviręs į televizoriaus pusę, stengdamasis suprasti, kas dedasi ekrane. Morsas buvo savo raštinėje, sėdėjo už savo stalo, mąstė, raukė kaktą, bandė suprasti, kas tai padarė. Staiga jis atsitiesė ir sumirkčiojo. Jam nušvito protas. Jis atsistojo, atidarė duris ir šūktelėjo į koridorių: „Luisai.!“ Tada pratrūksta ir tėtis. Luisai.! Luisai.! Luisai.! Luisai.! Nesustodamas. Luisai.! Luisai.! Luisai.! Luisai.! Ir dar springo juokais, tarsi tai būtų juokingiausias pasaulyje pokštas. Televizoriaus ekrane Morsas kažką sakė Luisui; aiškino jam ką tik šovusią į galvą mintį, bet aš negirdėjau nė žodžio. Ausyse spengė tik tėčio bliovimas: Luisai.! Luisai.! Luisai.! Luisai.! Luisai.! Lu... — UŽSIČIAUPK.! Atsistojau ir žiūrėjau į jį iš kito kambario galo. — Dėl Dievo meilės, tėti užsičiaupk.! Tai nejuokinga, apgailėtina. Tu apgailėtinas. Kodėl negali nutilti ir nors kartą leisti man pasižiūrėti to prakeikto televizoriaus.? Jis apstulbęs įbedė į mane akis. Aš irgi nenuleidau nuo jo akių. Jis pastatė alų ant stalo. — Ką pasakei.? Man išgaravo pyktis. Aš nusisukau. Greičiau pajutau, negu išgirdau už nugaros judesį. Atsisukęs pačiu laiku pamačiau, kaip jis lekia į mane iškėlęs kumštį, paklaikusiomis iš girtos beprotystės akimis. Sureagavau nevalingai. Kai stryktelėjau į šalį, jo žemyn nukreiptas kumštis tik per plauką prašovė pro šalį. Tada, kai jis iš inercijos lėkė pro mane, aš stumtelėjau jį į nugarą. Instinktyvus savigynos judesys. Nieko daugiau. Vos paliečiau jį. Tik stumtelėjau nuo savęs. Beveik neprisiliečiau. Tikriausiai jis prarado pusiausvyrą. Per daug buvo girtas, kad išsilaikytų ant kojų. Kaip bekojis. Nežinau... Gerai žinau tai, kad jis perlėkė visą kambarį, trenkėsi galva į židinio sienelę, dribo ant laito ir liko gulėti nejudėdamas. Ir dabar girdžiu tą garsą. Šleikštų kaulo, atsitrenkiančio į akmenį, trekštelėjimą. Supratau, kad jis negyvas. Iškart supratau. _____ Šitą netikėtai radau įkištą tarp dienoraščių.

Komentarų nėra: